Jogos meistrai: T. K. V Desikačar

T. K. V. Desikačar (1938–2016) – Šri Tirumalai Krišnamačarijos sūnus ir mokinys, inžinierius–statybininkas pagal išsilavinimą, gyveno su savo tėvu ir mokėsi pas jį iki pačios Krišnamačarijos mirties 1989 metais. Jis pašventė savo gyvenimą mokyti jogos, jo mokiniai – pačios įvairiausios kilmės ir gebėjimų lygio žmonės.

Desikačaras savo mokymo metodą vadina Vini–joga ir siūlo kompleksišką priėjimą mokymui, jis kalba apie visus pagrindinius jogos elementus ir kompensuojančias pozas, sąmoningą kvėpavimą, meditaciją ir filosofiją.

Asanų praktika labai švelni, besikeičianti su atsipalaidavimu – šio stiliaus pagrindas yra individualus priėjimas prie praktikuojančio. Šiame stiliuje jogos metodai adaptuojami prie praktiko lygio.

Desikačaras moko taip, kaip mokė jo tėvas vyresniame amžiuje, kai Krišnamačarija pagrinde užsiiminėjo joga terapija, tuo ir paaiškinamas vini–jogos praktikos švelnumas.

Desikačaras mokė Indijoje Madrase, mokykloje kuri skirta jo tėvo atminčiai. Taip pat mokė Europoje, JAV, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Biografija

Desikačaras ne nuo gimimo atrado save jogoje. Savo prisiminimuose apie vaikystę Desikačaras pasakoja, kad joga jį domino mažiausiai iš visų jo brolių ir seserų. Kurį laiką jis ieškojo savęs. Gavo statybos bakalaurą, tačiau vėliau nenorėjo realizuoti savęs inžineriniuose moksluose, nes suprato, kad jo tikroji paskirtis – tai joga ir žmonių švietimas. Remdamasis savo tėvo mokymu Desikačaras toliau vystė jogą. Nuo 1970 metų jis mokė įvairiose pasaulio šalyse ir išleido daug knygų, kurios tapo bestseleriais, ko rezultate jo vardas ir mokymas tapo žinomi visame pasaulyje.

1976 metais Desikačaras įkūrė Krišnamačarija–joga–mandiram (KIM) kliniką, joga–terapiją ir jogos centrą Madrasę, kaip nekomercinį visuomeninį labdaros fondą, mokantį jogos Indijoje. Vadovaujant Desikačarui KIM siūlė ruošti mokytojus ir individualiai mokyti asanų, pranajamų, meditacijos, jogos filosofijos ir kartoti vedines mantras, o taip pat inovatoriškus jogos poveikio tyrimus žmonėms, kenčiantiems nuo šizofrenijos, diabeto, astmos ir depresijos.

Jeigu sulyginti Desikačaro jogą su kitais jogos stiliais, tai taps akivaizdi jos terapinė kryptis. Krišnamačarija studijavo joga–terapiją, papildydamas senovės išmintį savo atradimais, o tuomet perdavė žinias savo artimiausiam pasekėjui, tai yra sūnui. Mokinys sukoncentravo savo dėmesį būtent į terapinį praktikų efektą.

Užsiėmimų metodika sudaroma individualiai kiekvienam praktikui, ji numato visus poreikius ir netgi individualius žmogaus pageidavimus, t.y. ja neužsiiminėja grupėje, ji orientuota į individualų priėjimą.

Programa sukuriama pagal amžių ir mokinio galimybes. Net pati užsiėmimo struktūra gali keistis, jeigu to reikalauja mokinio poreikiai ir iškelti tikslai, metodikos yra griežtai individualios. Treniruotės turi būti labai švelnios, todėl kiekviena asana turi kompensuojančią asaną, kad kūnas pailsėtų. Numatytos tiek statinės, tiek ir dinaminės asanos, o taip pat kvėpavimo pratimai.

Taip pat į užsiėmimus įeina mantrų giedojimas, mudrų ir senovinių Vedinių šventraščių studijavimas. Kokį pratimą atliks kitą, mokytojas nusprendžia dirbdamas gyvai, spręsdamas pagal mokinio lygį ir ypatumus.

Pats Desikačaras primena, kad asanos, meditacijos ir sūtrų mokymas gali būti pateikiami bet kokiu nuoseklumu, svarbiausiai, kad visi elementai harmoningai derintųsi tarpusavyje.

Pagrindinė reikšmė, kurią Desikačaras suteikė savo jogos stiliui, tai terapinė nauda sveikatai. Paprasčiausia, ką gali pasiekti kiekvienas mokinys, tai atsikratyti nuo skaudamų pojūčių ir kankinančių susirgimų, bendrai atjauninti organizmą, padidinti lankstumą ir kūno ištvermę.

Reguliarioje praktikoje mokiniai uoliai skatinami lavinti savidiscipliną, o taip pat ypatingą santykį į aplinkines aplinkybes. Tai sustiprina terapinį efektą, nes teisingas santykis į save ir gyvenimą jau pats iš savęs yra galingas įrankis kovai su negalavimais.

Citatos

Joga – tai praktika, nukreipta visų pirma į tai, kad padarytų žmogų išmintingesniu ir padidintų jo gebėjimus prasiskverbti į dalykų esmę.

Jogos sėkmė ne gebėjime atlikti pozas, o tame, kiek šis gebėjimas teigiamai keičia mūsų gyvenimus ir santykį su žmonėmis.

Kaip gražiai mes beatliktume asanas, koks lankstus bebūtų mūsų kūnas, kol mes nepasiekėme kūno, kvėpavimo ir proto vienovės, mes negalime sakyti, kad užsiiminėjame joga.

Tai, ko mes siekiame, nes laikome malonumo šaltiniu, gali atvirkščiai tapti kančių šaltiniu.