Aštanga-joga. Aštuoni jogos laiptai pagal Patandžalį

Paskutiniu metu, tokio žodžio, kaip „Joga“ sklaida įgauna pagreitį. Kur bepažvelgsi – vien jogos studijos ir jogos turai. Egzistuoja jau tiek jogos stilių ir krypčių, kad netgi sunku prisiminti. Joga – tai nuostabu! Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje vis daugiau dėmesio skiriama išoriniai daliai, tai yra fiziniams pratimams. Toli gražu ne visiems žinoma, kad joga turi šiek tiek kitus tikslus, nei norą turėti gražų kūną

Šiame straipsnyje mes susipažinsime su klasikiniu jogos suvokimu, žinomu  kaip Aštuonių žingsnių Patandžalio joga arba Aštanga-joga, kas, tikiuosi, praplės šio suvokimo ribas ir atves iki padidėjusio praktikos efektyvumo kaip jau praktikuojantiems, taip ir potencialiems jogams ir jogėms.

Skaitoma, kad Patandžalis gyveno 2-ame amžiuje iki mūsų eros, skaitomas jogos sukūrėjas ir kūrinio „Joga-sutros“ autorius. Egzistuoja  nuomonė, kad Sutrose jis tik aprašė tai, kas egzistavo dar ilgai iki jo gimimo, kuo aš linkusi tikėti. Joga-sutrose pristatyta tam tikra seka ir pažanga jogos kelyje, sudaranti iš aštuonių laiptų arba principų: jama, nijama, asana, pranajama, pratyahara,  dharana, dhyana ir samadhi. Panagrinėsime kiekvieną detaliau.

1 Laiptas.

Jama – įžadas nukreiptas į išorinį pasaulį. Patandžalis išskiria penkis įžadus: ahimsa, satja, astėja, brahmačarja ir aparigraha.

Ahimsa – neprievarta, žalos nedarymas. Iš pirmo žvilgsnio, viskas aišku, nežudyk, nekenk, elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Kita vertus viskas pasirodo ne taip paprasta. Mes naudojame odinius gaminius, kažkas iki šio laiko maitinasi gyvūnais ir netgi paprastai, pasakę negerą žodį, mes galim padaryti nepamatuojamą blogį. Dėl to mes maišome, kas iš tiesų yra nauda, o kas – žala. Kartais atrodo, kad gailėdami kažko, mes išreiškiame atjautą ir gailestingumą, tuo pačiu nekenkdami tam žmogui. Tačiau neatmetame, kad būtent tam žmogui reikia griežtai ir kietai pasakyti apie tai, kad laikas nustoti skųstis, dejuoti ir pradėti matyti problemoje pliusus.

Vienas iš kriterijų, kaip elgtis, gali pasitarnauti suvokimas, į ką atves jūsų žodžiai arba veiksmai: į augimą (tobulėjimą) ar degradaciją. Jeigu jūs pagailėsite žmogaus ir jis nepadarys išvadų, kitą kartą iš naujo ateis, kad jį išklausytumėte ir pagailėtumėte – tai yra degradacija. Ahimsa sulaužyta. Jeigu po pokalbio žmogus suvoks, kad iš tiesų, ko jis pastoviai verkšlena ir dejuoja ir paims, pakeis situaciją – tai augimas (tobulėjimas). Tokiu būdu, jūs padėjote ir, neskaitant į išorinį grubumą, ahimsos nesulaužėte. Deja, gyvenime ne viskas taip tiesiai ir būtina vystyti savyje subtilų suvokimą kiekvienos atskiros situacijos. Kita vertus, pradėti siekti laikytis duoto įžado galima nuo mažų dalykų, pavyzdžiui, tapti vegetaru, taupyti vandenį, nebūti grubiam su žmonėmis ir taip toliau.

Praktikuoti ahimsą gana sudėtinga, tačiau svarbu suvokti, kad tai, iš pradžių, siekimas išsilaisvinti nuo priešiškumo, atjautos ir gailestingumo lavinimas visoms gyvoms būtybėms, o taip pat piktų kėslų neturėjimas, tai yra, kiekvienas veiksmas, žodis arba mintis, turi būti doroje (nukreipti į gėrį).

Satja – teisingumas, susilaikymas nuo melo ir savęs apgaudinėjimo. Sakyti tiesą. Dažnai užduoda klausimą: „O kaip būti, jeigu reikia rinktis tarp teisingumo ir ahimsos. Pavyzdžiui, jūs puikiai žinote, kad pasakę tiesą, kažkas nuo to numirs?“ Šiuo atveju reikia vadovautis karminiais rezultatais. Už melą, kuris skaitosi, į gėrį, karminės pasekmės bus ne tokios ilgos ir žiaurios, kiek už gyvos būtybės mirtį, todėl, greičiausiai, bus teisingiau sulaužyti satją, nei ahimsą. Tačiau vėlgi, viskas ne taip vienareikšmiška, jeigu sulaužę satją, jūs sukursite iliuziją amžiams, kurią sekdami daugybė gyvų būtybių apsivys rūku (panirs į tamsą ir nesuvokimą, neišmanymą), tai, galbūt, teisingiau sulaužyti ahimsą.

Astėja – sąžiningumas, nevagiliavimas, svetimo nesisavinimas.  Būti sąžiningu kaip su savimi, taip ir su kitais. Pagal Patandžalio Jogos-sutrų komentarus, astėjos laikymosi vaisiai yra aiškiaregystė ir intuityvus suvokimas. Tai yra galimybė matyti daiktus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Atrodo, taip pat viskas suprantama, nevok, neimk svetimo, tačiau, deja, mūsų laikais, visi kaip vienas nesilaiko šio principo: kainos užkeltos, mokesčius moka vienetai ir iš viso mokesčiai taip pat užkelti ir kur jie paskui eina – didelis klausimas. Parazitų ir vartotojų visuomenėje gana sunku išsiaiškinti, kas yra tiesa, kas yra melas, kur tu sąžiningas, o kur maitini demoną. Kaip tik tai visur vykstančio satjos laužymo rezultatai. Iš vienos pusės, galima teisintis tuo, kad mus pastatė į tokią padėtį, iš kitos – vis tiek būtina maksimaliai stengtis nedidinti susidariusios situacijos, stengiantis kurti sąžiningą visuomenę, pradedant nuo savęs.

Brahmačarja – susilaikymas, atsisakymas nuo savo aistrų (troškimų, įnorių) patenkinimo, jausminiams, seksualiniams norams ir silpnybėms. Mano požiuriu, susilaikymas turi būti atliekamas kaip ir šauča (žiūrėti žemiau), kūno, kalbos ir proto lygyje. Brahmačarja – tai ne paprastas atsisakymas nuo fizinio kontakto, o taip pat elgesio, kalbos ir minčių kontrolė. Tai svarbus aspektas jogos praktikai, ypatingai pradiniuose etapuose. Taip, kaip praktikas, neįsitvirtinęs kelyje, jeigu nepradės kontroliuoti savo seksualinės energijos, gali greitai pabaigti su joga ir nueiti visai kitomis kryptimis. Kitais žodžiais, jis blaškysis ir pastoviai praradinės sukauptą energiją per žemutinius centrus. Už troškimus, potraukius ir geismą atsakinga svadhistana čakra – tai antroji čakra nuo apačios. Užsiimant joga, mes nepaliaujamai keliame energijos lygį ir dedame maksimumą pastangų šios energijos realizacijai aukštesniuose centruose, tačiau jeigu ją pastoviai švaistyti, tai progresas vyks gerokai lėčiau, jeigu iš vis jis bus. Pagal Patandžali, įsitvirtinęs brahmačarjoje atsikrato mirties baimės.

Aparigraha – nekaupimas, negobšavimas, dovanų nepriėmimas. Čia turima mintyje tai, kad pas jogą neturi būti nieko nereikalingo. Tai iš šalies susiję su tuo, kad kiekvieno daikto palaikymui, priklausančiam jums, mes eikvojame savo energiją. Patys ryškiausi pavyzdžiai – mašina, štai įsivaizduokite, kad pas jus jų trys. Kiek reikia energijos, kad jas aptarnauti ir turima mintyje ne tik tiesioginį dalyvavimą, galimai pas jus yra asmeninis mechanikas ir taip toliau, tačiau ir jiems reikia kažką mokėti, atitinkamai dirbti jums reikės daugiau, kad daugiau uždirbti. Taip ir su bet kuriuo kitu daiktu. Visi mus supantys daiktai egzistuoja mūsų energijos dėka ir nesvarbu – brangūs jie ar pigūs, dideli ar maži. Tikrai daugelis pastebėjo, kad užtenka išmesti šlamštą ir sieloje kažkaip lengviau, būtent nuo to, kad sumažėjo nekontroliuojamas energijos nutekėjimas.
Šalia to, žmogus, taip arba kitaip, pradeda save tapatinti su jį supančia materija. Gali pradėti vystytis tokios savybės, kaip godumas, egoizmas, prisirišimas. Visos šios savybės skaitomos kliūtimi Kelyje. Jogas turi ramiai išsiskirti kaip su žmonėmis, taip ir su daiktais, palikdamas tik pačius būtiniausius dalykus.

2 laiptas.

Nijama – įžadas, nukreiptas į santykį su savimi. Pagal Patandžalį, jų taip pat penki: šauča, santoša, tapas, svadhjaja, išvara pranidhana.

Šauča – švara. „Nuo apsivalymo ateina abejingumas kūnui ir neprisirišimas prie kitų“ (Sutra 40). Tokius vaisiai pasiekiami laikantis švaros trijuose lygiuose: kūno, kalbos ir proto. Atitinkamai, kad laikyti šaučos kūno lygyje, būtina reguliariai atlikti apsiprausimą, praktikuoti šatkarmas (šešis valymosi veiksmus), vartoti švarų maistą, nešioti švarius rūbus, tvarkyti namus; kalbos lygyje – neblevyzgoti, nevartoti negražių žodžių, teisingai dėlioti savo kalbą, atsikratyti nuo žodžių-parazitų; proto lygyje – stabdyti nesulaikomą minčių srautą, stengtis galvoti apie dorus dalykus, kontroliuoti viską, kas vyksta galvoje. „Mentaline švaros praktika pasiekiama galimybė gyvenimo džiaugsmui, kryptiškumui, jausmų ir savęs matymo kontrolei“ (Sutra 41). Šio principo laikymasis sudaro palankias sąlygas organizmo, aplinkos ir proto sveikatinimui, kas atveda prie minimalaus dėmesio atitraukimo praktikos metu.

Santoša – pasitenkinimas. Praktikui būtina būti pasitenkinimo būsenoje, kitaip pas jį gali atsirasti kompleksai, įvairūs psichiniai nukrypimai, depresijos ir panašūs dalykai. Nepasitenkinusiam žmogui nepavyks pasiekti sėkmės meditacijoje, nes protas pastoviai reikalaus norimo ir nuvedinės jogą nuo praktikos. Todėl dažnai į jogą ateina žmonės, gerai realizavę save socialiniame gyvenime, kurie jau nusivylė sansara (žemišku gyvenimu) ir supranta, kad visa tai iliuzija, neatnešanti tikro pasitenkinimo, kad tikras pasitenkinimas norų ir troškimų nebuvime.

Tapas – asketizmas. „Asketizmo praktika sunaikinami užsiteršimai ir ateina kūno ir jutimo organų teigiamybės (tobulumas)“ (Sutra 43). Šiam principui skiriamas ypatingai didelis dėmesys, nes be askezės kelyje pasistūmėti yra neįmanoma. Būtent per askezes įvyksta augimas, įveikiant, klystant, nusivylus, žmogus pradeda atidarinėti savyje naujus rezervus visuose lygiuose, darosi ištvermingas ir stabilus praktikoje.

Svadhjaja – savęs pažinimas, savišvieta, savarankiškas lavinimasis. Tam, kad save keisti ir tobulinti, reikia suvokti, kas mes esam, koks mūsų esamas evoliucijos lygis ir į ką mes einame. Mes gimstame šiame pasaulyje tam, kad augtume, kad rinktume patirtį. Mano požiūriu, labiausiai tinkamas elgesio modelis šiam pasauliui atrodo taip: mūsų visata – tai mokykla, mūsų gyvenimas – pamoka, žmonės aplink – mokytojai ir mes čia esam mokiniai. Galima susieti suvokimus „savišvieta“ ir „savęs pažinimas“ per senovinių raštų studijavimo prizmę. Pavyzdžiui, savo lekcijose Andrey Verba dažnai mini apie tai, kad studijuojant Sutrą apie Nuostabią Dharmos Lotoso Gėlę, Mahabharatą arba Ramajaną, galima prisiminti, kas mes esam iš tiesų. Dalykas tame, kad įvykiai, aprašyti paminėtuose kūriniuose, buvo labai labai seniai, ten buvo įtraukta labai daug gyvų būtybių ir, įskaitant, kad kiekviena gyva būtybė pastoviai atgimsta, didelė tikimybė, kad mes, praėjusiuose gyvenimuose, dalyvavome šiuose įvykiuose. Pavyzdžiui, sėdėjome ir klausėmės Dharmos, kurią dėstė Buda. Tokiu būdu, prisiminę į ką mes ėjome visus praėjusius gyvenimus ir ką mes jau žinome (tiesiog pamiršome), nereikės švaistyti daugybės laiko, kad gauti praėjusią patirtį, o galima drąsiai eiti toliau, minimalizuojant klaidas. Kitais žodžiais, svadhjajos laikymasis atveda prie asmeninės paskirties suvokimo.

Išvara pranidhana – pasišventimas Dievui, nuolankumas. Viskam Dievo valia. Kas benutiktų, viskas vyksta būtent taip, kaip turi vykti. Kitaip, jeigu mes kažkuo nepatenkinti, reiškia, kad mes statome save į Dievo vietą, skaitome, kad ten viršuje suklydo, tai yra tuo pačiu mes leidžiame sau suabejoti Dievo tobulume (Aukščiausios sąmonės, Absoliuto). Nuolankumas kalba apie tai, kad žmogus suvokia, jog Aukščiausios jėgos sukuria jam idealias sąlygas augimui. Todėl kas benutiktų: džiaugsmas, nesėkmė – viskas padaryta tam, kad sukaupti patirtį. Dažnos gyvenimo nesėkmės rodo nepraeitas pamokas, kalba apie būtinybę peržiūrėti asmeninius poelgius, gyvenimo būdą, mintis ir panašius dalykus. Šiuo atveju svarbu suvokti, kad išvara pranidhana nereiškia atsakomybės pernešimą Dievui už vykstančius įvykius. Galima sulyginti santykius su Aukščiausiuosiu, kaip mokytojo ir mokinio: mokytojas duoda mokinius uždavinius, tačiau kaip tas atliks juos, ką iš tos pamokos mokinys išsineš ir koks bus jo dėkingumas mokytojui už gautas žinias, priklauso nuo mokinio, o pagyrimas arba siuntimas pabaigti užduotį iki galo, priklauso nuo mokytojo.

Jeigu su tolimesniais šešiais laiptais įprastai žmogus pažindinasi jogos kontekste, tai su jama ir nijama žinomas kiekvienas, tiesiog, kaip taisyklė, liaudyje tai turi kiek kitą pavadinimą: moralinės-etinės normos, įsakymai ir panašus. Ir mes, didelės dalies, vienaip ar kitaip, laikomės ne dėl to, kad tai kažkur parašyta arba, kad papulsim į pragarą, o dėl to, kad kitaip egzistuoti šiame pasaulyje negalima. Šios taisyklės arba įžadai yra natūralūs žmogui ir jeigu jis jų nesilaiko, tai tik dėl savo neišmanymo, kurį lemia tirštas rūko (tamsos) kiekis.

3 laiptas.

Asana – stabili, patogi poza. Po to, kai praktikas įsisavino jamą ir nijamą, tai yra sumažino išorinius ir vidinius dirgiklius, galima pereiti prie asanų. Patandžalio Joga-sutrų kontekste, asana turima mintyje meditatyvinė poza, kurioje jogas gali praktikuoti visus likusius laiptus. Tačiau jeigu jūs pabandysite sėsti į bet kokią pozą su sukryžiuotomis kojomis ir tiesia nugara, būsite nemaloniai nustebę, kad prasedėti taip galima, ypač pradžioje, vos keletą minučių, nes prasideda skausmai kojose (!!!), paskui nugaroje ir taip toliau. Būtent todėl reikia užsiiminėti hatha-joga, ji padeda sutvirtinti, pratempti, prasukti visus būtinus raumenis ir sąnarius, kitaip tariant, paruošti kūną meditatyvinei pozai.

Meditatyvinės asanos: padmasana, sidhasana, sukhasana, svastikasana ir panašios, privalo būti atliekamas be ypatingų pastangų, kad įtampos kūne, meditacijos metu, neblaškytų dėmesio.

4 laiptas.

Pranajama. Plačiąja prasme pranajama – tai kvėpavimo pratimai, nukreipti į harmonizaciją ir organizmo aprūpinimą gyvybine energija (prana). Galutiniame taške praktikas privalo išmokti užlaikyti kvėpavimą ilgam laiko periodui. Dalykas tame, kad kvėpavimas – tai vienintelis dalykas, kas suriša mūsų sąmonę su išoriniu pasauliu. Tai yra proto virpesiai vyksta tol, kol mes kvėpuojame. Kuo lėtesnis ir gilesnis kvėpavimas, tuo ramesnis protas. O, kadangi, protas skaitosi pagrindine kliūtimi į sąmoningumą (kaip keistai tai beskambėtų), būtina jį sutramdyti. Ir geriausiu instrumentu tarnauja būtent kvėpavimas.

5 laiptas.

Pratyahara. „Pratyahara yra kaip juslių organų imitacija protui per jų pašalinimą nuo atitinkamų objektų“ (sutra 54).

Šis laiptas skaitosi pereinamas nuo išoriniu praktikų į vidines. Jis yra apie tai, kad praktikas nustoja reaguoti į jutimo objektus, pernešdamas dėmesį į vidinių procesų suvokimą. Kasdieniame gyvenime dažniausiai sutinkamas atvirkštinis procesas, kai jausmai valdo protą, kas kažkokiame lygyje prieštarauja mūsų dvasinei prigimčiai. Čia svarbus aspektas skaitosi ne jausmų (juslių) slopinimas, o jų kontrolė ir sąmonės nukreipimas į vidų. Būtent dėl to būtina, įsisavinti pirmus keturis laiptus, kad išorinis pasaulis netrukdytų nei fiziškame lygyje, nei mentaliniame. Tada ateina gylio suvokimas, kuris paslėptas nuo mūsų, nepasiekiamas protu, kur yra visi atsakymai ir kurį galima pažinti samadhi.

6 laiptas.

Dharana – koncentracija. Po to, kai praktikas įsitvirtina pratyaharoje, jis gali pereiti į koncentraciją, kaip išorinių, taip ir vidinių objektų. Tai gali būti liepsna, garsas, atvaizdas, kvėpavimas ir taip toliau. Šios praktikos tikslas – išvystyti proto vienakryptiškumą, nuimti jo betkokius virpesius. Tai yra protas pilnai surinktas į vieną „tašką“, kas leidžia pilnai suvokti koncentracijos objektą.

7 laiptas.

Dhyana – nepertraukiamas sąmonės srauto sulaikymas, tai yra meditacija. Nepertraukiama dharana yra dhyana. Patandžalio Joga-sutrų komentaruose, Svami Satjananda Sarasvati nurodo, kad iš esmės, meditacija tai ta pati koncentracija, tik aukštesnės kokybės. Meditacijoje praktikas nenutraukia koncentracijos, tai yra nesiblaško. Iki tol, kol lygiagrečiai su koncentracija eina mintys – tai dharana.

8 laiptas.

Samadhi – tai būsena, kai yra tik objektas, atsirandantis be asmeninio savęs suvokimo.Tai yra dharana pereina į dhyaną, o dhyana pereina į samadhi. Šie trys procesai turi pavadinimą „Samyama“. Samadhi būsenoje dingsta savęs tapatinimas, tai yra dingsta, taip vadinamas, praktiko suvokimas. Svami Satjananda komentuoja tai sekančiu būdu: „Samyama prasideda nuo subjektyvaus ir objektyvaus suvokimo, tai yra dualaus suvokimo. Jūs suvokiate meditacijos objektą, kuris, iš vienos pusės, jūsų viduje, o iš kitos – išoriniame pasaulyje. Palaipsniui durys iš išorės užsidaro ir jūs matote tik dalykus, kurie viduje jūsų. Tai dhyana. Tada dalykai, matomi viduje, darosi vis aiškesni ir aiškesni ir vienu metu jūs prarandate savo asmenybės suvokimą. Tai vadinama samadhi“.

Kaip matome straipsnyje, kuo aukštesnis laiptas, tuo mažiau aiškumo. Esmė tame, kad yra dalykai iš tiesų nepavaldūs protui ir teoretizavimas apie juos neduoda jokio aiškumo. Kaip sako Andrey Verba: „Praktikuokite, bandykite, kaupkite patirtį“.

Iš vienos pusės, egzistuoja tam tikras nuoseklumas aštanga-jogoje, tačiau iš kitos pusės – visus aštuonis laiptus galima ir reikia pradirbinėti kompleksiškai ir kiekvienas punktas dar labiau atsiverinės dėka kitų. Tam, kad pasiekti aukščiausią jogos laiptą, praktikas privalo būti vientisas, jis neturi kažko norėti arba nenorėti, privalo būti sveikas, stabilus, lankstus, ramus ir jame neturi būti svyravimų, kūnas ir protas neturi blaškyti.

Egzistuoja praktikai, keičiantys realybę visiškai kituose lygiuose. Tam jiems nereikia eiti į aikštę ir kviesti gerai veiklai, jie žino, kaip sudarytas pasaulis pilnumoje ir kur jis juda. Žinoma, mūsų išsivystymo lygis gerokai žemesnis, tačiau pas kiekvieną iš mūsų yra galimybė daryti įtaką bent savo mikropasauliui – šeimai, draugams, pažįstamiems, miestui, šaliai, planetai ir tai padaryti mes galim tik keičiant save. Juk negalima padėti išlipti iš balos, kol mes patys kapstomės šioje baloje.

Dėka šiame straipsnyje aprašytų Aštuonių žmogaus jogos laiptų, siekiantys pažinti save ir pasaulį aplinkui, galės prisiartinti prie esmės arba įgauti ją jau šiame gimime tam, kad neeikvotų savo gyvenimo veltui, o pragyventų jį maksimaliai sąmoningai, visų gyvų būtybių labui.

Andrejus Verba dažnai primena: „Yra tik trys dalykai, kuriuos mes galėsime pasiimti į kitą gyvenimą. Tai – išmintis, praktikos patirtis ir dėkingumai (padėkos)“. Kodėl gi nepradėjus pakuoti šį bagažą jau dabar?

Om!

Straipsnio autorė: jogos mokytoja Stiopočkina Varvara.

Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru

Originalus straipsnis rusų kalba