Vaišnavai: senoji Indijos dvasinė tradicija

Vaišnavai (krišnaitai) – tai viena iš Induizmo dvasinių tradicijų, kurios pasekėjai garbina dievą Višnu ir jo daugybę avatarų, tokių kaip Krišna ir Rama. Bengališko vaišnavizmo (gaudija-vaišnavizmo) pradininkas buvo didingas Induizmo religijos šventasis ir reformatorius Šri Čaitanija Mahaprabhu (1486 – 1533 m.), kuris skelbė visų žmonių lygybę Dievui ir laikė, kad universalus dvasinis kelias visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų tikėjimo, kilmės ir tautybės, yra nepertraukiama atsidavusi ir mylinti tarnystė Dievui (bhakti-joga). Dėka tokio universalaus priėjimo ir bhakti-jogos praktikos paprastumo, vaišnavų tradicija plačiai paplito visame pasaulyje.

Bhakti-joga, skirtingai nuo kitų jogos kelių, daro akcentą į atsidavusios tarnystės praktiką Aukščiausiam Dievo Asmeniui. Tame ir yra šio kelio patrauklumas, nes tai padeda pakelti žmogų į patį aukščiausią dvasinio suvokimo lygį, nereikalaujant papildomos kvalifikacijos, kuri būtina kituose jogos keliuose. Tai reiškia, kad bet koks žmogus, nepriklausomai nuo jo tautybės, religinių pažiūrų, socialinės padėties, lyties ir kito, gali užsiimti bhakti-joga ir pasiekti sėkmę. Atsidavusi tarnystė Dievui nereikalauja, kad žmogus išeitų į mišką, mestų darbą, šeimą ir kitas pareigas. Atvirkščiai, bhakti palaiko socialinį aspektą: žmogus turi atlikti savo pareigas, tarnauti visuomenei, šeimai – tačiau į visas savo gyvenimo sferas pridėti tarnystę Dievui ir tai padarys jo gyvenimą pilnavertišku ir laimingu. Tuo tarpu kiti jogos keliai reikalauja tam tikro išankstinio pasiruošimo.

Vaišnavų tradicijos tikėjimo pagrindas yra Induizmas. Vaišnavai tiki į sielos reinkarnacija, sansaros gimimo ir mirčių ratą, karmos dėsnį, kitus svarbius dėsnius ir jogos rūšis. Višnu ir jo avatarų garbinimas įprastai pasireiškia per Dievo vardų giedojimą bhadžanose, kirtanuose, klausyme apie Dievo poelgius, meditacija į jo formą ir Višnu dievybių garbinimas.

Vaišnavų tradicijos šaknys kyla iš senovinių vedinių raštų: Bhagavad-Gitos ir Šrimad Bhagavatam (Bhagavata puranos), o taip pat didingiausių senovinių epų Mahabharatos ir Ramajanos, kitų vedinių raštų, kuriuos užrašė išminčius Vjasa prieš 5000 metų. Vedos yra vadinamos kaip instrukcija šiai materialiai visatai. Vedose yra aprašomi universalus dėsniai, pagal kuriuos gyvendamas žmogus gali pasiekti laimę ir sėkmę visose savo gyvenimo sferose. Ten įeina tokios žinios, kaip matematika, fizika, astronomija, ajurveda, joga, astrologija, vastu ir kitos. Kaip tvirtina pačios vedos ir mokytojai, vedos nepriklauso vienam autoriui, tačiau šios žinios egzistavo nuo šios visatos atsiradimo momento, kaip instrukcijos, kuriomis naudodamasis žmogus gali pasiekti harmoningą gyvenimą šiame gyvenime ir įgauti dvasines žinias.

Kadangi Indija buvo ta geografinė sritis, kur išsisaugojo vedų mokymas ir praktika, tai priimta laikyti, kad Vedos priklauso Indijai. Tačiau niekur Vedose nefiguruoja tokie terminai, kaip Indija arba induizmas. Vedos nepriskiriamos tam tikrai rasei arba tautybei, nes jos kalba apie universalius visatos dėsnius, kurie liečia kiekvieną žmogų gyvenantį bet kuriame pasaulio taške.

Vaišnavai vakaruose

Vaišnavų tradicija yra labai paplitusi vakaruose, dėka gerai žinomo mokytojo A. C. Bhaktivedanta Swami Prabhupados, kuris pirmas istorijoje padarė prieinamą Šri Čaitanija Mahaprabhu mokymą vakariečiams.

Nuo 1965 metų jis pradėjo savo pirmą pamokslą Amerikoje ir dabar ši vaišnavų tradicija paplito po visą pasaulį. Tarp mokslo žmonių ir teologų, Šrila Prabhupada yra gerbiamas ir laikomas pripažintu mokytoju, kuris parašė virš 80 tomų knygų apie vaišnavų filosofiją ir praktiką.

Vaišnavų filosofija teigia, kad individuali sąmonė (asmenybė) atskirta nuo aukščiausios sąmonės. Visos gyvos būtybės turi asmeninę prigimtį ir tokią pačią prigimtį turi aukščiausioji būtis. Galutinis vaišnavų praktikos tikslas, įgauti amžiną gyvenimą palaimoje (anandoje) kartu su Krišna dvasiniame pasaulyje, mūsų amžinuose namuose, iš kur mes atėjome šiuo laiku į materialų pasaulį.

Pasak vedų, dvasinis pasaulis pripildytas amžinybės, žinojimo ir palaimos (sat-čit-ananda). Ten nėra keturių materialaus pasaulio trūkumų: gimimo, senatvės, ligų ir mirties. Gyvos būtybės ten gyvena amžinai, turi pilną žinojimą ir patiria amžiną palaimą santykyje į kitas gyvas būtybes ir Krišną, neturi tokių ydų, kaip pavydas, godumas, geismas, pyktis ir kitų. Santykiai dvasiniame pasaulyje pripildyti meilės ir siekio tarnauti vienas kitam. Pasak vedų, pasiekti šią amžiną vietą laikoma aukščiausiu žmogaus gyvenimo tikslu:

„Mam upetja punar džanma duhkhalajam ašašvatam
napnuvanti mahatmanah samsiddhim paramam gatah“

„Ateidamos pas mane, didingos sielos, atsidavę-jogai, niekada daugiau nesugrįžta į šį laikiną, pilną kančių pasaulį, nes jie įgavo aukščiausią tobulumą.“ [Bhagavad-gita 8.15]

Pagal vaišnavų mokymą, visos gyvos būtybės turi tą pačią absoliučią prigimtį, kaip ir pats Dievas. Tai reiškia, kad visos Dievo savybės atsispindi mumyse, tačiau mažesnėje dozėje (vandens lašelis iš vandenyno turi tą pačią cheminę sudėtį, kaip ir visas vandenynas). Tačiau kiekiu gyva būtybė negali susilyginti su Dievu, kaip vandens lašas negali susilyginti su vandenynu. Mes esame jo amžinos dalelės, dvasinės kibirkštys, turinčios individualią sąmonę. Gyventi dvasinėje sferoje – mūsų amžina teisė, mūsų amžinas siekis laimės įrodo tai, kad mūsų prigimtis – palaima.

Pagal vedas, egzistuoja dvi realybės: amžina dvasinė ir laikina materiali. Materialūs pasauliai taip pat yra amžinos dvasinės realybės dalis, tačiau jie vėl ir vėl yra sukuriami ir sunaikinami, todėl vadinami laikinais, arba iliuzine realybe. Materialus pasaulis turi du tikslus:

1) duoti mums galimybę realizuoti visus savo egoistinius norus būti laimingais atskirai nuo dievo,
2) duoti mums galimybę prisiminti apie savo tikrąją tarno prigimtį ir grįžti į pirmapradę būseną.

Todėl šis pasaulis taip pat vadinamas „mokykla.“ Vedos labai detaliai ir racionaliai paaiškina, kokiu būdu įvyksta šio pasaulio sukūrimas. Šis mokslas vadinamas Sankhja.

Višnu, arba Krišna – tai viduje esanti dvasia, pradžia, kurianti ir sauganti kosmosą. Ši Aukščiausioji Asmenybė yra visko kas gyvo pagrindas. Jis yra išmintingas saugotojas, kuris rūpinasi visos visatos funkcionavimu ir gerove. Tokiu būdu, visi žmonės, kurie tiki į visur esantį kūrėją, viską apimančią begalinę būtybę, kurioje viskas yra, kuriame viskas saugoma ir dėl kurios viskas paskirta, jie gali būti priskirti prie vaišnavų.

Aprašoma, kad Krišnos oda kaip lietaus debesies spalvos. Jį vaizduoja, kaip berniuką-piemenuką su povo plunksna plaukuose, grojantį fleita, arba kaip karalaitį, duodantį filosofinį pamokymą Ardžunai Bhagavad-gitoje.

Maždaug prieš 5000 metų Krišna nusileido į žemę iš dvasinio pasaulio į Mathuros miestą (šiuolaikinėje Indijoje). Jo misija buvo atstatyti religinius dharmos principus, kurie tuo momentu jau pradėjo kristi. Krišnos gyvenimas, poelgiai ir mokymas aprašomas tokiuose šventuose raštuose, kaip Bhagavata-purana, Mahabharata, Bhagavad-gita.

Vaišnavų praktikos

Pasak Bhagavad-gitos, sielą ir Dievą riša amžini meilės ir nesavanaudiškos tarnystės saitai. Ši aukščiausia meilė slypi kiekvieno širdyje ir bhakti-jogos praktikos tikslas – prabudinti ir atverti ją.

Vaišnavai įprastai praeina dvasinės iniciacijos procesą (dikšą), kurią duoda dvasinis mokytojas (guru), vadovaujantis mokinių mokymui vaišnavų praktikose ir filosofijoje. Dikšos metu mokinys gauna mantrą Hare Krišna, kurią jis turi kartoti tam tikrą kiekį kartų kiekvieną dieną su karoliais. Šis mantros kartojimo procesas vadinamas džapa.

Taip pat vaišnavai praktikuoja kirtanus – kai susirenka didelis kiekis žmonių ir visi, grojant muzikos instrumentams, gieda Hare Krišna mantrą.

Iniciacijos metu mokinys duoda įžadą laikytis 4 reguliuojančių principų, kurie padeda jam praktikuoti dvasinį gyvenimą. Šie keturi principai (švara, asketizmas, gailestingumas ir teisingumas) yra „auksinis standartas“, kurio siekia tie, kurie pradėjo eiti bhakti-jogos keliu, nes tai padeda įgauti idealų pagrindą gyvenimui.

4 vaišnavų įžadai:

1) Nevalgyti mėsos, žuvies ir kiaušinių.
2) Nevartoti intoksikantų (cigarečių, alkoholio, narkotikų, arbatos, kavos).
3) Nežaisti azartinių žaidimų.
4) Neturėti neteisėtų lytinių santykių.

Pagrindinis dvasinio progreso metodas yra mahamantros Hare Krišna bendras giedojimas. Šį metodą viešai prieinamą padarė Šri Čaitanija Mahaprabhu prieš 500 metų. Dievas turi daug vardų, kurie priklausomai nuo kalbos ir tradicijų gali skambėti skirtingai. Ir daugelyje tradicijų egzistuoja šventų Dievo vardų kartojimo praktika. Vienas iš pagrindinių esminių vaišnavų praktikos aspektų yra kartoti Maha mantrą, kuri sudaryta iš trijų Viešpaties vardų: Hare, Krišna ir Rama.

Dabar ši praktika tapo labai paplitusi visame pasaulyje, kaip meditacijos metodas, kurį praktikuoja (-avo) tokie žinomi žmonės, kaip Džordžas Harisonas (The Beatles), Alfredas Fordas (Henrio Fordo proanūkis). Darydamas šią paprastą meditaciją, žmogus gauna realią dvasinės sferos patirtį.

Žodis „mantra“ verčiant iš sanskrito reiškia: „tai, kas apsaugo, arba tai, kas išlaisvina protą.“ Kai žmogus kartoja mantrą, jis išvalo savo protą nuo to purvo, kuris susikaupė per ilgus metus gyvenimo materialiame pasaulyje.

Mantros kartojimui nereikia jokių sąlygų, žmogus gali kartoti ją bet kuriuo laiku ir bet kurioje vietoje, tai gali daryti kiekvienas ir gauti realią dvasinę patirtį.

Dar vienas iš labai svarbių vaišnavų dvasinės praktikos aspektų, yra Dievybės garbinimas šventykloje. Pasak vedų, Dievas gali pasireikšti bet kurioje formoje ir bet kurioje vietoje. Ir tam, kad pas paprastus žmones būtų galimybė prisiliesti prie Jo, Jis sutinka išreikšti save Dievybės formoje, kuri pastatoma šventykloje tam, kad pas mus būtų galimybė jį garbinti. Ši tradicija paplitusi visoje Indijoje. Krišnos gimimo vietoje, Vrindavane, yra daugiau nei 5000 šventyklų, kur atliekamas Dievybių garbinimas, o visoje Indijoje tokių šventyklų milijonai.

Taip pat šventykla yra vieta, kur žmogus gali bendrauti su bendraminčiais, dalyvauti dievo garbinime, klausyti apie filosofiją, dalyvauti kirtanuose, mokomose programose ir kursuose apie bhakti-jogos mokslą, o taip pat lankyti dvasinio bendravimo grupes.

4 vaišnavų principai

Seva – nesavanaudiška tarnystė. Egzistuoja įvairios sevos rūšys, kurios metu galima padėti šventykloje, programose, taip pat ir vaišnavams. Pagrindinė nesavanaudiška tarnystė išreiškiama Višnui (Krišnai).

Asketizmas – sadhana (praktika) turi turėti tam tikras pamatines askezes, tokias kaip ankstyvas prabudimas, apsiplovimas šaltu vandeniu, maisto gaminimo ir valgymo bei bendravimo tvarka, suvesti iki minimumo kūniškus patogumus, turtus ir kitus. Pagrindinė askezė atsidavusiems – laikytis Ekadašio (pasninko) tam tikromis dienomis.

Laikytis ekadašio (pasninko). Vaišnavai reguliariai laikosi askezės šią dieną, tai reiškia ne tik susilaikyti nuo maisto, tačiau ir sustiprinti savo praktiką, tikėjimą į Krišną ir meilę Jam. Todėl visi atsidavę turi laikytis Ekadašio.

Nešvaistyti laiko veltui. Kiekviena gyvenimo akimirka yra vertinga, todėl nedėrėtų švaistyti nei vienos akimirkos. Mes turime pridėti visas pastangas tam, kad kaip galima daugiau užsiiminėti atsidavusia tarnyste Dievui. Mes neturime švaistyti veltui to aukščiausiojo palaiminimo, kurį gavome.

Vaišnavams taip pat rekomenduojama rūpintis savo kūnu, prisiminti, kad kūnas kuriame gyvena Paramatma, yra ne kas kita, kaip Dievo šventykla. Būtina laikytis higienos taisyklių ir palaikyti kūną švaroje, todėl priimta pilnai praustis vieną-du kartus per dieną, kasdieną rengtis švariais rūbais, laikyti namus švariais, palaikyti savo sveikatą.

Hare Krišna. Dokumentinis filmas kaip vaišnavų tradicija paplito visame pasaulyje. Anglų kalba