Karma – kaip pamoka, kuri moko mus atleisti

Mano atmintyje įsispaudė siužetas iš tolimos praeities: tėtis girtas sėdi virtuvėje, primygtinai ir įnirtingai reikalaudamas pripilti jam arbatos. Mama įsižeidusi specialiai nereaguoja, brolis ir močiutė iš baimės tyli tamsoje. Mano vaikiškoje galvoje atsiranda mintis: „Jis juk ne arbatos prašo pripilti, o prašo dėmesio ir dalyvavimo“. Aš prisimenu, kaip išėjau iš kambario į šviesą, nusišypsojau, pripyliau į puodelį arbatos, padėjau cukrų ir išmaišiusi, pradėjau kalbėti su tėvu apie pačius paprasčiausius dalykus ramiu balsu. Tėvas pradėjo užmiginėti, o aš priėjau ir paglosčiau jį per galvą. Nuo to momento aš supratau, kad visiškai nebūtinas smūgis, norint atsakyti į smūgį. Geraširdiškumas ir atleidimas – vienintelį galimybė sukurti tikrus dvasinius santykius su kitu žmogumi.

Žmogus ateina į šį pasaulį neatsitiktinai: šeima, išvaizda, ligos, sveikata, gimimo vieta, polinkiai, charakteris, visa tai tik būtinos sąlygos, kurias siela savarankiškai pasirenka, kad įsisavintų pamokas, kurios būtinos asmeniniam augimui ir vystymuisi. Ar praeinamos šios pamokos pasiūlytomis aplinkybėmis šiame gimime, priklauso tik nuo laisvos žmogaus valios.

Svarbiausia, ką žmogus turi suvokti, kad nėra blogo arba gero gyvenimo. Amžini dvasiniai dėsniai patalpina žmogų į tas sąlygas, aplinkybes ir situacijas materialiame pasaulyje, kurių čia ir dabar reikalauja siela tobulėjimui. Gimei purviname rūsyje tarp valkatų, kilmingoje aristokratų šeimoje, bus pas tave mylintys tėvai ar tu išaugai vaikų namuose, iškris tau laimė sutikti mylinčią antrąją pusę ar tu pažinsi visą vienatvės liūdesį, bus tavo stipri sveikata ar įgimtas invalidumas – visa tai tik tai, kas geriausia šiandienos atgimimui sielai, kuri galės suvokti visas praėjusių gimimų klaidas ir pabandyti jas ištaisyti, dar per laiptelį priartėjant prie pirmapradžio Dieviškojo lygio. Neišmoktos absoliutaus sąžiningumo pamokos bus duodamos vėl ir vėl.

Tam, kad pasiektume karmą ir šiandienos gimimo prasmę užtenka pažiūrėti į patį save, prisiminti santykių grandinę su tėvais, vyrais, žmonomis, vaikais, broliais, sesėmis, draugais ir priešais. Visi žmonės, kurie susitinka šiame gyvenime, tai gimtosios sielos, su kuriomis mes jau kartą buvome susijusios praėjusiuose gyvenimuose. Visas asmenybių ratas, kurias tu suspėsi apčiuopti per trumpą žmogišką egzistavimą – tai ir yra tavo vieningoji didelė šeima. Žmogus pasirodo šioje šeimoje ir gauna tą patirtį ir tuos išgyvenimus, kurie padeda jam mokytis, augti ir pasiekti dvasinio tobulėjimo dėsnius. Visos būtybės pasaulyje susitinka dėl skirtingų priežasčių. Tačiau ar šis susitikimas prives prie tobulėjimo – priklauso tik nuo pasirinkto dvasinio idealo.

Mes gimstame vėl ir vėl ir atidirbinėjame karmą su vienu vieninteliu tikslu – judėti į viršų, juk į apačią galima tik kristi.

A. Šmigelskaja. Iš knygos: Joga – kelias persmelkiantis laiką.