Kas aš esu

Jeigu žmogus neteisingai atsako į klausimą „kas aš esu?“ tai visa jo veikla gaunasi beprasmiška. Kaip jis gali atnešti sau gerovę, jeigu jis nežino kas jis yra.

Tu sakai: mano ranka, mano galva, mano smegenys, mano mintys, mano kūnas. Kieno mano? Kam visa tai priklauso ir nuo kieno vardo tu sakai „mano“?

Čelovek (žmogus) – tai sudurtinis žodis. „Čelo“ – kakta/galva, „Vek“ – išduota amžiui.

Kaip apranga išduodama tam tikram laikui, taip ir šis kūnas – kaip apranga išduodamas tam tikram laikui. Nusidėvėjo apranga – išmetame. Nusidėvėjo šis žmogaus kūnas – taip pat išmetame. Aš nesu žmogus (kūnas). Todėl svarbu išsiaiškinti kas aš esu iš tiesų.

Pasak vedinių raštų Aš – tai dživatma. Tai gyva atominė dalelytė. Ji niekada negimsta, ji niekada nemiršta, ji amžina, pirmapradė ir palaima. Ji nemiršta kai miršta kūnas. Jeigu kalbėti šiuolaikiniais terminais, tai dživatma yra už laiko ir erdvės ribų. Todėl ji dvasinė, o ne materiali. Tai ir yra mūsų tikrasis aš.

„Tat tvam asi“ – vienas iš keturių pagrindinių Vedų pasakymų, kitaip vadinamas mahavakja. Sanskrito vertimas reiškia „Tu esi Tai“. Būtent šiame posakyje trumpai išdėstyta visa advaita-vedantos esmė. Žodis „tai“ turi mintyje Brahmaną, aukščiausią sąmonę, žodis „tu“ turima mintyje dživa, kiekvienos gyvos būtybės siela.

Kokios pagrindinės sielos savybės?

1. Siela amžina.

Bhagavadgitoje (2.20) sakoma:

„Siela negimsta ir nemiršta. Ji niekados neatsirasdavo, neatsiranda ir neatsiras. Ji negimusi, amžina, visada egzistuoja ir pirmapradė. Ji nemiršta, kai miršta kūnas“.

2. Siela – tai individualumas.

Kiekviena siela – tai asmenybė, turinti atskirą sąmonę arba individualumą. Kiekvienas iš mūsų buvo individualumas praeityje, individualus dabartyje ir išlaiko savo individualumą ateityje. Bhagavadgitoje tai patvirtinama:

„Nebuvo tokio laiko, kai neegzistuotų Aš, tu ir visi šie karaliai ir ateityje niekas iš mūsų nenustos egzistuoti“.

3. Siela turi formą amžinybės, žinojimo ir palaimos – Sat-Čit-Anandą.

4. Siela nepasiekiama.

Siela ant tiek maža, kad jos neįmanoma pamatyti netgi per elektroninį mikroskopą. Net jeigu išrasti prietaisą, leidžiantį pamatyti ant tiek mažą dydį, atrasti sielą bus vis tiek neįmanoma, nes siela nemateriali. O kaip galima išmatuoti nematerialią didybę materialiais prietaisais? Netgi minties, subtilios materijos formos mes negalime užfiksuoti. Pagal aprašymą siela yra už materijos ribų. Ji nematoma ir nepasiekiama.

Bhagavadgitoje sakoma:

„Siela nematoma, nepasiekiama ir nekintanti…“.

Tokiu būdu, kadangi siela skiriasi nuo materijos, jos neįmanoma pasiekti eksperimentiniais metodais, naudojant materialius prietaisus.

Kaip pamatyti amžinos sielos skirtumą nuo laikino materialaus kūno, kuriame ji yra?

Jeigu siela amžina, tuomet kas su ja vyksta po materialaus kūno mirties?

Po materialaus kūno mirties siela pereina į kitą kūną. Bhagavadgitoje (2.22) paaiškinama:

„Taip, kaip sąlygota siela palaipsniui pereina iš vaiko į jaunuolio kūną, tuomet į senuko kūną, lygiai taip pat po mirties siela pereina į kitą kūną. Panašus pokytis išmintingo žmogaus negali įvesti į aptemimą“.

Taip apribota gyva būtybė pastoviai transmigruoja iš vieno materialaus kūno į kitą, bandydama rasti Laimę. Šis sielos atgimimų procesas vadinamas sansara – gimimų ir mirčių ratas, arba kitais žodžiais „sielos reinkarnacija“.

Pasak upanišadų, Dživa (arba Puruša) yra gyvos būtybės širdyje ir turi mikroskopinį dydį (viena dešimttūkstantoji plauko dalelytė). Dvasinės praktikos tikslas – išlaisvinti Dživą nuo materialių sluoksnių.