Dvasinis materializmas [8 pagrindiniai ego spąstai]
Šiuolaikiniame pasaulyje žmogui pasiūlytas milžiniškas pasirinkimas asmeninio tobulėjimo kelių. Joga, meditacija ir retrytai – priėjimas prie žinių kaip niekada atidarytas. Tačiau vien informacijos turėjimas dar nėra transformacijos garantija. Kodėl vietoj pažadėtos harmonijos ir ramybės pas daugelį žmonių viso labo viena nerimo forma pasikeičia kita?
Tradicinės atramos, kurios amžiais duodavo žmonėms stabilumo pojūtį, šiandieną stipriai išplaukusios. Karjera visam gyvenimui, glaudūs ryšiai su sociumu, suprantamos kultūrinės ir šeimyninės rolės – visa tai nuėjo į praeitį, palikę po savęs begalinį variantų lauką. Žmonės daugiau negauna paruoštų atsakymų į klausimą: „Kas aš?” ir priversti ieškoti jų savarankiškai. Socialiniai tinklai, esantys kaip „skaitmeninis veidrodis”, kiaurą parą transliuojantis atfiltruotų sėkmės istorijų srautą, versdamas pastoviai lyginti savo netobulą gyvenimą su svetimu tobulu. Mes matome, kaip blogeris su milijonine auditorija po rytinės meditacijos pardavinėja eilinį „sąmoningumo maratoną” ir jaučiame vidinį nerimą.
Ir būtent šiame pasimetimo ir paieškų taške kelyje į save, mūsų laukia vieni iš pačių subtiliausių ir pavojingiausių spąstų – dvasinis materializmas.
Tai savotiškas paradoksas, kuris kyla, kai praktikos, kurios paskirtos padėti žmogui tapti laisvesniu ir geresniu, nepastebimai tampa naujais ego žaisliukais. Žmogus pradeda kelią, kad atvertų širdį, o vietoj to stato jam naują, labai grąžų ir „dvasiškai teisingą” auksinį narvelį.
Šis straipsnis – ne pamokymas, o veidrodis. Tai pakvietimas pažiūrėti į asmeninio proto pasireiškimus be teisimo, kad laiku pastebėti nukrypimus nuo kelio ir, pridėjus pastangas, grįžti prie pagrindinio tikslo – tikrojo kontakto su savimi, sąmoningumo lavinimo ir pagalbos kitoms gyvoms būtybėms.
Kas yra dvasinis materializmas: paaiškiname paprastai
Pirmą kartą terminas „dvasinis materializmas” buvo panaudotas Tibeto mokytojo Čegjamo Trungpa Rinpoče 70-aisiais XX amžiaus metais. Jis aprašė natūralų proto polinkį savintis sau viską, įskaitant dvasinę patirtį. Tuo tarpu pagrindinė reiškinio problema yra ne praktikose, kurias naudoja žmogus, o jo santykyje į jas.
Savo mokytojavimo veiklos pradžioje Vakaruose, kuris teko socialinių ir kultūrinių pokyčių periodu, 1960- ųjų pabaigoje ir 1970-ųjų pradžiuoje, Trungpa Rinpoče susidūrė su tuo, kad dvasiniai ieškotojai prieidavo prie senovinių tradicijų su vartotojišku santykiu. Jis stebėjo, kaip praktikos, paskirtos ištirpdyti ego, naudojamos jo sustiprinimui: žmonės „kolekcionavo” guru, vaikėsi egzotinių patirčių ir naudojo meditaciją savęs įtvirtinimui, o ne tikrai transformacijai. Taip atsirado terminas „dvasinis materializmas”, kuris galutinai buvo įtvirtintas ir populiarizuotas 1973 metų knygoje„Įveikti dvasinį materializmą.”
Tai vyksta todėl, nes protas pagal savo prigimtį siekia viską kontroliuoti ir savintis. Ego prieina prie asmeninio tobulėjimo taip pat, kaip įprastas materialistas prie turtų sukaupimo, tik vietoj automobilių ir namų jis pradeda kolekcionuoti:
• dvasinė patirtis: praeitų retrytų kiekis, aplankyti satsangai ir egzotinės praktikos,
• insaitai ir žinios: mokytojų citatos, psichologiniai terminai ir koncepcijos iš išmintingų knygų,
• atributai: sertifikatai, karoliai ir valandos, praleistos meditacijoje,
• „pradirbimas”: valandų kiekis terapijoje ir savo traumų „gilumas.”
Viena patirtis keičia kitą, vienas insaitas – sekantį, tačiau kaip Krylovo pasakojime apie gulbę, vėžį ir lydeką – „niekas nejuda”. Žmogus pasilieka veikiamas savo įprastų apribojimų ir elgesio modelių.
Faktiškai dvasinis materializmas – tai apsauginė proto reakcija, jo bandymas įgauti dirvą po kojomis, išstatyti saugią ir patrauklią asmenybę pasaulyje, kur sąmoningumas tapo madingu trendu. Taip gimsta „dvasinis ego” – nuostata virš mūsų asmenybės, kuri naudoja dvasines koncepcijas ne dėl išsilaisvinimo, o dėl savęs įtvirtinimo. Žmogus apsupa save dvasiniais atributais, priima koncepcijas ir atlieka praktikas, tačiau po jais pasilieka tas pats pažeidžiamumas ir baimės, nuo kurių jis pradžioje bėgo.
Psichologinės šaknys: kodėl mes patenkame į šiuos spąstus
Dvasinio materializmo pagrindas yra ne mokymo klaida, o gilus žmogiškas saugumo poreikis ir stabilaus „aš”. Pasaulyje, kur tradicinės atramos – karjera, šeima, socialinės rolės – praranda savo vertybę, žmogus atsiduria egzistencinio nepasitikėjimo būsenoje. Jis nežino kas yra iš tiesų ir pradeda konvulsiškai ieškoti naujos, tvirtos-stabilios asmenybės, už kurios būtų galima užsilaikyti.
Kad apsisaugoti nuo baimės prieš chaosą ir asmeninį pažeidžiamumą, ego visą gyvenimą stato „tvirtovę” iš išorinių atramų. Čia po žodžiu „ego” mes suprantame ne paprastą savo nuomonę, o mūsų įprastų įsivaizdavimų apie save visumą, apsauginių mechanizmų ir tapatinimosi. Po nusivylimo išorinėse vertybėse ir kreipimosi į dvasingumą, žmogus nenustoja ieškoti įprastos „tvirtovės”, tačiau stato ją iš kitų „medžiagų”.
Ego – adaptacijos meistras. Jis neišnyksta, o „keičia rūbus”, pradėdamas tapatinti save su pačiu dvasiniu keliu. Jis ta pačia jėga kabinasi už naujų etikečių: „Aš – jogas”, „Aš – medituojantis”, „Aš – sąmoningas”. Vietoj to, kad atsiverti natūraliai nenuspėjamai gyvai patirčiai, jis kabinasi už dogmų ir ritualų, paversdamas jas į naujo „dvasinio” kalėjimo sienas. Vietoj to, kad priimti savo netobulumą, jis paleidžia projektą sukuriant idealų ir pradirbtą save. Dvasingumas iš kelio į nuolankumą pavirstą į patį rafinuočiausią savęs įtvirtinimo projektą.
Taip gimsta nauja statuso sistema, kur valiuta tampa „sąmoningumas”, „aukštos vibracijos” ir „pradirbtos traumos”. Besivejant nušvitimo atvaizdą prarandama tai kas svarbiausia – paprastas ir atviras žmogiškas širdingumas. Svarbu prisiminti, kad klaidos dvasiniame kelyje, kaip ir bet kuriame kitame – tai normalu, o pirmas žingsnis į išgijimą – jų suvokimas.
Aštuoni dvasinio materializmo požymiai: kaip atpažinti spąstus savo kelyje
Pagrindiniai dvasinio materializmo požymiai – tai savotiškos raudonos vėliavos. Pastebėjus jas, verta sustoti ir peržiūrėti santykį į praktiką.
1. Vertinimas ir lyginimas. Protas pradeda švelniai lyginti savo kelią su kitų keliu: „Atrodo, aš reaguoju į tai ramiau, nei anksčiau”, „Įdomu, kodėl jis taip kabinasi už savo emocijų?” Tai gali nepastebimai nuvesti nuo asmeninės širdies į puikybės iliuzijų pasaulį. Klausimas savęs patikrinimui: „Ar neieškau aš svetimuose trūkumuose asmeninio progreso patvirtinimo?”
2. Jutimų intelektualizacija. Žmogus gali išmokti labai gražiai kalbėti apie savo jausmus, „vidinį vaiką”, „šešėlius”. Tačiau šie pokalbiai gali pasirodyti ne tikru išgyvenimu, o būdu išvengti susitikimo su tikra, dažnai ligota šių emocijų energija.
3. „Dvasinis gyrimasis.” Pokalbyje kyla noras dalintis meditacijos patirčių giluma arba proveržiu terapijoje. Verta sąžiningai savęs paklausti: „Aš dalinuosi, kad įkvėpčiau arba tam, kad gaučiau savo reikšmingumo patvirtinimą?”
4. Nepakantumas„nesąmoningiems.”Periodiškai gali kilti mintys, kad įprasti žmonės gyvena ne taip sąmoningai. Tai dar vienas puikybės nuodas, proto būdas išskaidyti pasaulį į mus ir juos, pamirštant, kad kiekvienas eina savo unikaliu keliu. Tai subtilus būdas pajausti save ypatingu, nepridedant pastangų vystant realią atjautą.
5. Vytis patirtį. Įprasta kasdienį praktika gali pasirodyti nuobodi. Kyla trauka naujoms, ryškioms patirtims: neįprastiems retrytams arba stiprioms kūniškoms praktikoms. Kartais tai tikras sielos šauksmas, o kartais – proto nerimas, kuris bijo gydančios tylos.
6. Dvasingumo naudojimas vengimui. Sunkiais periodais žmogus vietoj to, kad spręstų realias gyvenimiškas užduotis, „pabėga į dvasingumą”, medituoja valandomis, tačiau ignoruojant problemas santykiuose arba darbe. Dvasinės praktikos tampa prokrastinacijos forma.
7. Terapija kaip statusas. Darbas su psichologu tampa ne tam tikro sąžiningumo ir pažeidžiamumo sritimi, o madingu trendu. Žmogus stengiasi būti „geras ir sąmoningas klientas” vietoj to, kad išreikštų tikrą drąsą būti netobulu.
8. Instagramas kaip nušvitimo altorius. Socialiniai tinklai tampa dvasinio žmogaus „aš” vitrina: ideali asana saulėlydžio fone arba gili citata su meditacijos foto dažnai veikia sukuriant tobulą, tačiau tuščią atvaizdą.
Išėjimas: nuo materializmo į esmę
Atradus savyje dvasinio materializmo požymius – tai ne priežastis savikritikai, o dėmesingesniam ir atjaučiančiam santykiui į save. Štai keletas praktinių žingsnių, kurie padės grįžti prie pagrindinio tikslo.
• Pakeiskite fokusą nuo „savo” į „bendra.” periodiškai uždavinėkite sau klausimą: „Kaip mano praktika ir mano laikas gali padėti kitiems?” Tai gali būti kažkas paprasto: padėti sutvarkyti salę po užsiėmimų, palaikyti šviečiamąjį projektą, tiesiog būti dėmesingesniu artimiesiems. Kai žmogus pradeda atidavinėji, ego praranda savo maistą.
• Praktikuokite protingą askezę. Ego nemėgsta diskomforto. Askezė – tai savanoriškas apribojimas (pavyzdžiui, ankstyvas prabudimas, reguliari praktika esant nenorui arba atsisakymas nuo tuščių pokalbių), kuris susilpnina įpročių suvaržymą ir sustiprina valią.
• Grįžkite į paprastumą. Gilūs pokyčiai formuojasi esant lėtam, tačiau stabiliam tobulėjimui. Penkios minutės tylos su arbatos puodeliu gali būti vertingiau už bet kokį egzotinį retrytą. Pavyzdžiui, vietoj to, kad praeidinėti vis naują kursą, pabandykite savaitę iš eilės tiesiog paprastai vaikščioti po 15 minučių parke be telefono, stebint savo mintis.
• Būkite sąžiningi su savimi. Susitinkant su tinginyste, pavydu arba nuoboduliu, nedrauskite sau juos pragyventi, o priimkite be teisimo. Dvasinis kelias siūlo ne atsisakyti nuo jutimų, o mokėti juos suprasti ir panaudoti augimui.
• Darykite akcentą į pritaikymą. Analizuokite sėkmę, klauskite savęs: „O kas pasikeitė?” pagrindinis praktikos rezultatas – ne insaitai, o tai ar jūs tapote šiltesni bendravime, kantresni laukimo eilėje, geresni sau klaidos atveju.
• Priimkite savo netobulumą. Dvasinis augimas – tai ne visada judėjimas į viršų. Kartais reikia nusileisti į slaptus dvasios kampelius ir susitikti su savo šešėlinėmis pusėmis. Svarbu išstudijuoti jas su meile, kad integruoti į savo asmenybę.
• Ugdykite humoro jausmą. Tai geriausias vaistas nuo asmeninio svarbumo. Mokėjimas pasijuokti iš savo „didingų dvasinių ambicijų” akimirksniu grąžina į žemę ir ištirpina ego įtampą.
Apibendrinimas: nuo įsivaizdavimo prie įgyvendinimo
Vytis dvasingumą, kaip ir bet ką kitą – tai tik gilaus vidinio nepasitikėjimo simptomas. Dvasinio materializmo spąstai užsidaro tada, kai mes nusprendžiame išspręsti vidinę problemą išorinėmis priemonėmis – sukuriame naują ir „tobulą” atvaizdą.
Dvasinis materializmas – ne nuodėmė, o dėsningas etapas, kuriame tikrinamas mūsų ketinimų rimtumas. Pamatyti šiuos spąstus – ne priežastis savęs kaltinimui, o ženklas, kad atėjo laikas pereiti nuo teorijos prie realaus, disciplinuoto darbo. Tikras dvasingumas matuojamas ne insaitų kiekiu, o mūsų kasdienių veiksmų kokybe. Tai jėga būti sąžiningu, disciplinuotu ir naudingu kitiems.
Ir, galbūt, pagrindinis klausimas, kurį verta sau užduoti, skamba taip: „Kur aš nukreipiu savo energiją: į iliuzinio savęs atvaizdo sustiprinimą ar į realų darbą valant sąmonę ir pagalbą kitoms gyvoms būtybėms?” Tai kelias ne į idealų vaizdinį, o į gyvą ir tikrąjį save.
Dažnai užduodami klausimai
1. Dvasinis materializmas – tai blogai? Ar reikia jo vengti bet kokia kaina?
Ne, tai nėra blogai. Tai natūralūs proto spąstai, per kuriuos praeina daugelis ieškotojų. Svarbiausia – ne vengti, o suvokti jo pasireiškimą sau/ Vietoj savikritikos panaudokite šį suvokimą, kaip orientyrą, kuris padeda grįžti prie tikrojo praktikos tikslo – tyrumo ir atjautos.
2. Ar galima užsiiminėti asmeniniu tobulėjimu ir neįkristi į dvasinį materializmą?
Taip, galima. Raktas yra teisingoje motyvacijoje. Reguliariai klauskite savęs: „Kodėl aš tai darau? Kad tapčiau geresnis už kitus ar kad geriau suprasti save ir būti naudingesniu pasauliui?” Susitelkite į žinių pritaikymą realiuose poelgiuose (kantrybė, gerumas, pagalba) ir tarnystėje kitiems.
3. Kuo skiriasi puikybė už savo sėkmę praktikoje nuo dvasinio ego?
Sveika puikybė – tai tylus, vidinis pasitenkinimas nuo to, kad jūs tapote, pavyzdžiui, kiek ramesnis arba geresnis. jis nereikalauja žiūrovų. Dvasinis ego, atvirkščiai, jam reikalingas išorinis patvirtinimas. Jis ieško patvirtinimo, lygina save su kitais ir sukuria puikybės pojūtį („Aš sąmoningesnis, nei jie”).
Autorė: Viktorija Feer
