Auksinė šventykla [Indija]

„Vien Dievas prasiskverbia visur. Tiktai jis gyvena kiekvienoje sieloje.” Iš Adi Grantho

Nelyginant paauksuotas lotosas iš miesto dirbtinio ežero kylanti Auksinė šventykla, esanti Amritsare, šiaurės vakarų Indijoje, yra švenčiausia sikhų religijos šventovė. Įkurta maždaug 1589 m., Auksinė šventykla, arba Harimandyras, dabartinį pavidalą įgavo apie XVIII a. pabaigą – IX a. pradžią. Šis auksinis pastatas yra puikiausias Dievui tarnaujančio meno pavyzdys.

Su aplinkiniais pastatais marmuriniu grindiniu sujungtą šventyklą sudaro du aukštai. Apatinis padengtas šviesiu marmuru ir inkrustuotas dailiais perlamutro, onikso, lazurito, karneolio ir kitų brangakmenių gėlių raštais. Keturios pastato pusės nukreiptos į keturias pasaulio šalis, kiekvienoje jų žioji po tamsią durų angą. Virš marmurinės pirmojo aukšto angos kyla nuauksintais vario lakštais apmuštos antrojo aukšto sienos. Auksiniai fasadai, apipinti vilnijančiais rašmenimis pundžabų kalba užrašytais sikhų šventraščio posakiais.

Viršuje ant šventyklos stogo puikuojasi nedidukai paauksuoti paviljonai, uždengti moliūgiškais, išilginių griovelių išvagotais kupolais su smailėmis. Vidury it švyturys spindi didesnis kupolas, gaubiantis Šiš Mahalio arba Veidrodinio kambario, paviljoną, meditacijai skirtą šventovę.

Šventyklos viduje jos dvasinė širdis yra ne kokios nors dievybės atvaizdas, bet sikhų šventasis raštas, vadinamas Adi Granthu arba Guru Granth Sahibu. Knyga guli ant gulto po paauksuotu ir brangakmeniais išsiuvinėtu baldakimu. Kasdien ankstyvą rytą ją iš Aka Takhto, pastato su kupolu kitame marmurinio tako gale, į šventyklą lydi iškilminga eisena. Knygą padėję į vietą, sikhų dvasininkai ištisą dieną be pertraukėlės deklamuoja šventas jos eiles. Vakare knyga vėl grąžinama į Akal Takhtą.

Sikhų tikėjimo pradininkas buvo guru Nanakas (1469 – 1539), dvasinis mokytojas, gyvenęs Pundžabe. Jis mokė, kad yra vienas Dievas ir viena žmonija, o tie, kurie karštai siekia Dievo, atras šią dievybę savo širdyse.

Po guru Nanako mirties jo pėdomis žengė devyni sekėjai – guru, kuriuos visus sikhai labai garbina. Guru Gobindas Singhas, dešimtasis ir paskutinis, miręs 1708 m., teigė, kad po jo tarp žmonių daugiau nebeatsirasią guru. Todėl savo misiją jis patikėjo šventajam raštui – Guru Granth Sahibui – ir sikhų bendruomenei, arba panthui.

Šventyklą Amritsare pastatė penktasis guru, Ardžanas. Už sikhų bendruomenės paaukotus pinigus jis pastatė ją žemėje, kurią dovanojo Indijos imperatorius Akbaras (1556 – 1605), tolerantiškiausias kitoms religijoms musulmonų Mogolų dinastijos valdovas. Ši šventovė atspindėdama naujos sikhų religijos principus, tiek struktūriškai, tiek simboliškai smarkiai skyrėsi nuo induistų šventyklų.

Dvasinį religijos atvirumą simbolizuoja jau faktas, kad šventovės kertinį akmenį padėjo musulmonų mistikas iš Lahoro, vardu Mian Myras. Kitaip negu induistų šventyklos, statomos ant paaukštinimo, šventovė pastatyta žemėliau, kad tikintieji, žengdami į ją, jaustų nusižeminimą ir nuolankumą. Maža to, į šventovę veda ne vienerios, bet ketverios durys, tarsi norint parodyti, kad ji atvira visoms keturioms induistų kastoms. O viduje visas dėmesys sutelktas ne į Višnaus, Šivos ar kokios nors kitos induistų dievybės atvaizdą, bet į šventąjį raštą.

150 metų šventykla buvo svarbiausias sikhų tikėjimo centras.

XIX a. pradžioje, pastatą ėmė gražinti vienas garsiausių sikhų valdovų, maharadža Randžitas Singhas. Nuo raupų viena akimi apakęs, neraštingas ir brangakmenius bei gražias moteris dievinęs charizmatiškasis Randžitas sukalė imperiją, kuri driekėsi nuo Pešavaro dabartiniame Pakistane iki Himalajų ir į pietus lig Satledžo upės, Indo intako. Jis pavertė Amritsarą klestinčiu prekybos miestu, šventyklai dovanojo maždaug pusę milijono rupijų, kad geriausi meistrai ją išpuoštų marmuro plokštėmis ir aukso lakštais. Nuo tada šventovę imta vadinti Auksine šventykla.

Iš tiesų ją sudaro ne vien tik šis auksu žvilgąs pastatas. Šventovę supa ištisas kompleksas: svečių namai, įstaigos, virtuvė, valgykla ir sargybos bokštai. Šventąjį tvenkinį juosia marmuro krantinė, apsupta kolonadomis, kad maldininkai ratu galėtų apeiti visą šventovę. Į pietus nuo Harimandyro žaliuoja Guraka Baghas, Guru sodas, kur šalia 39,6 m aukščio kupolu dengto bokšto tyvuliuoja tvenkinys, auga vaismedžiai ir stovi paviljonai.

Kasmet Auksinę šventyklą aplanko tūkstančiai žmonių tiek iš Pundžabo, tiek iš kitų kraštų, garbinančių ją kaip Darbar Sahibą, arba Dievo teismą. Čia, Amritsare, sikhų bendruomenės širdyje, lankytojai gali pereiti dailiu marmuro keliu ir, tarsi įžengę į dangaus karalystę, išgirsti, kaip tarp šventyklos sienų aidi Dievo žodis.

Ištrauka iš knygos Šventosios vietos