Vaikų hiperaktyvumas ir maisto priedai
Dažikliai ir konservantai, naudojami maisto pramonėje, gali turėti neigiamą įtaką vaikų nuotaikai ir elgesiui.
Tokią išvadą pateikė britų mokslininkai iš astmos ir alerginių susirgimų tyrimų centro. Kalbama apie taip vadinamą hiperaktyvumo sindromą.
Šis sutrikimas ypatingas tuo, kad pakitimų galvos smegenyse nėra, bet jų funkcijos sutrikimas pasireiškia gana ženkliai. Vaikai, turintys šį sindromą tampa tiesiog nevaldomi. Jie lyg negirdi nei tėvų, nei ugdymo įstaigų darbuotojų, nei bendraamžių. Ir tiesiog nereaguoja į juos, gyvendami pasiutusiu ir padriku ritmu. Visa tai lydi nemotyvuoti neadekvataus elgesio priepuoliai, dažnai lydimi agresijos. Būdami labai aktyvūs, nenustygstantys, judrūs, kaprizingi, jie išveda iš kantrybės mokytojus ir draugus.
Visi šie simptomai dažnai prasideda ankstyvoje vaikystėje, bet pagrindinės problemos kyla, kai vaikas eina į mokyklą.
Jiems sunkiau mokytis, paprastai jų netvarkinga rašysena, netaisyklinga kalba. Jie negali susikaupti mokytis.
Paauglystėje hiperaktyvumas dažnai praeina, bet nesugebėjimas mokytis paprastai išlieka.
15-20 proc. šie simptomai išlieka ir tapus suaugusiais.
Psichologai pastebi jų polinkį į asocialų elgesį ir nuotaikos sutrikimus.
Skirtingais duomenimis, hiperaktyvumas stebimas nuo 2 iki 20 proc. moksleivių.
Toks šio sutrikimo paplitimo svyravimas suprantamas, juk ne visiems aktyviems vaikams norisi „prisiūti“ beveik psichiatrinę diagnozę.
Britų vyriausybės užsakymu gydytojai tyrė kelių dirbtinių maisto dažiklių ir vieno konservanto įtaką vaikų hiperaktyvumui. Ir kas labai svarbu, vyriausybė pripažino tyrimo rezultatus objektyviais. Tai atsitiko pirmą kartą. O prieš tai medikai, tėvai ir visuomeninės organizacijos taip pat turėjo įtarimą, kad maisto priedai gali išprovokuoti vaikų hiperaktyvumą.
Bet valdžios institucijos visada buvo maisto gamintojų pusėje, o šie teisinosi esą nepakanka mokslinių tyrimų duomenų šiuo klausimu.
Sutikite, tokia maisto priedų nekaltumo prezumpcija atrodo keistokai: jų kaltę turi įrodinėti vartotojai, o tuo tarpu panašių produktų gamintojai maisto priedais nuodija viso pasaulio žmones, tame tarpe ir vaikus.
Esmė tame, kad maisto priedai, egzistuojantys jų registracijos sistemoje yra nepakankamai ištirti dėl jų saugumo.
O dėl tos jų savybės, kad jie gali stimuliuoti vaikų hiperaktyvumą, iš viso jokie tyrimai nėra atliekami.
Daugelio maisto priedų uždraudimas maisto pramonei sukeltų didžiulius nuostolius, todėl agresyvi maisto gamintojų politika visiškai suprantama.
Vyriausybių pozicija šiuo klausimu taip pat yra aiški, jos tradiciškai palaiko maisto gamintojus: maisto priedų kenksmingumas retai juntamas iš karto, paprastai jis pasireiškia ilgalaikėje perspektyvoje.
Tad aiškintis šį klausimą teks ne veikiančioms vyriausybėms, o jau sekančioms valdininkų kartoms.
Tyrinėtojai teigia, kad pašalinus įtariamus maisto priedus iš maisto produktų, šis sutrikimas būtų sutinkamas tris kartus rečiau.
Tarp kitko, ne tik psichikos sutrikimų sumažėtų, daugelis „hiperaktyvių“ priedų sukelia ir alergines reakcijas.
Štai sąrašas šių „herojų“, kurių vardai prasideda iš E raidės:
dažikliai
Е102 (Tartrazinas),
Е110 (Saulėlydžio geltonasis),
Е122 (Кarmuazinas),
Е124 (Ponso 4R)
konservantas
Е211 (Natrio benzoatas).
Jie naudojami labai plačiai ir pačiuose įvairiausiuose maisto produktuose.
Naudodamiesi šiuo sąrašu, jūs galite pabandyti savo vaikui pritaikyti mitybą, kuri neprovokuos hiperaktyvumo.
Bet patikėkite, tai bus nelengva. Pakanka pateikti tik vieną faktą: beveik visuose gazuotuose gėrimuose yra natrio benzoato (E211).
Siekiant suvokti „hiperaktyvių“ priedų į vaikų maisto produktus ekspansijos mastą, pateiksime vienos iš Didžiosios Britanijos firmos atliktų tyrimų rezultatus.
Dažikliai kaip maisto priedai buvo naudojami:
78 proc. vaikiškų desertų,
42 proc. vaikiškų pieno kokteilių,
93 proc. vaikiškų saldainių,
18 proc. javainių batonėlių,
24 proc. vaikiškų sūrių,
23 proc. vaikiškų sausų pusryčių dribsnių,
14 proc. džiovintų vaisių,
41 proc. vaikiškų gėrimų,
32 proc. bulvių traškučių ir kitų nesaldžių užkandžių.
Straipsnį išvertė Asta Laurinaitienė.
Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru