Hatha Joga. Jogos pagrindai.

Pakeisk save ir pasaulis aplinkui pasikeis

Vegetarizmas. Filosofija ir rūšių įvairovė

Kaip pradėti medituoti

Dvasinis mokytojas - kas tai?

Jama ir Nijama. Nuo ko prasideda joga?

Kuo skiriasi Surya ir Čandra Namaskar

Vienos dienos badavimas su vandeniu: taisyklės

Jogos mokytojų kursai

Sangha – ramstis savęs pažinimo Kelyje

,,Vienas lauke ne karys“, ,,neturėk 100 rublių, bet turėk 100 draugų“ –  šias patarles mes žinome nuo vaikystės. Ir, galbūt, daugelis girdėjo pasakėčią (pritčią) apie tai, kad šiaudelį sulaužyti lengva, o šluotą – daug sudėtingiau. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur vis labiau diegiamos egoistinės motyvacijos, žmonėms daug paprasčiau jaudintis dėl savęs, asmeninės naudos, savo komforto zonos ir taip toliau. Dėl to ypač retai tenka veikti kažką bendromis pastangomis. Ir netgi jeigu tai atsitinka, tai dažniausiai žmones vienija koks nors grynai materialus tikslas – pinigai, karjera, nauda. Pagal  kokius gi principus žmonės vienijosi geresniais (šviesesniais) laikais?

Sangha budizme

Du su puse tūkstančio metų atgal, didysis dvasinis mokytojas Buda Šakjamunis davė savo mokiniams mokymą apie svarbiausius orientyrus dvasinio tobulėjimo kelyje. Taip atsirado ,,Trijų Brangenybių“ koncepcija – Buda, Dharma ir Sangha.

  • Buda – nušvitusi būtybė, pasiekusi absoliutų tobulumą; kitame kontekste Budą galima suprasti, kaip nušvitusį protą, kuris yra kiekviename iš mūsų, bet paslėptas po aptemimų sluoksniu. Ir būtent jį mums verta auginti savyje.
  • Dharma – Budos mokymas; tiesa (esmė) apie visų dalykų, reiškinių kilmę, o taip pat apie mūsų pasaulio sandarą.
  • Sangha – vienuolių bendrija; platesniu supratimu, tai dvasinių praktikų bendrija, kuriuos vienija bendri tikslai ir užduotys.

Pagrindinė iš šių trijų brangenybių yra Dharma. Bet ne mažiau svarbią reikšmę turi ir kiti du aspektai, be to Sangha (bendraminčių bendrija) yra didelis ramstis kelyje. Kodėl? Pabandykime išsiaiškinti.

Įsivaizduokime paprastą situaciją: žmogus nusprendė atsisakyti mėsiško maisto ir pereiti prie vegetarizmo. Greičiausiai jo aplinka (ar didesnioji jos dalis), švelniai tariant, nesižavės tuo. Kolegos darbe, galbūt, vis bandys pajuokti, uždavinės kvailus retorinius klausimus. Giminės pasakos baisias istorijas apie tai, kokios ligos užklumpa vegetarus, kad visa tai kvailystės ir taip toliau. Tokioje situacijoje žmogus lyg Bresto tvirtovė tik ,,atsišaudys“ nuo vegetarizmo priešų. Galima numanyti, kad jis gana greitai atsisakys savo sumanymo. Netgi turėdamas neįtikėtiną valios jėgą, pasiryžimą, nepriklausomybę nuo aplinkinių nuomonės ir sugebės atstovėti savo poziciją, jam vis tiek nebus lengva. Būtent panašiose situacijose labai svarbus bendraminčių palaikymas. Jei į aprašytą paveikslą mes pridėsime keletą teigiamų bruožų, pavyzdžiui, mūsų herojus turi nors vieną draugą, kuris jį palaiko naujoje veikloje arba pats seniai praktikuoja vegetarizmą, tai tokiu atveju, netgi jeigu visa aplinka susitelks prieš, jis žinos, pas ką gauti palaikymą, Ir tai neįkainojama.

O dabar įsivaizduokite, kad žmogus, pereidamas prie naujo maitinimosi raciono, pradėjo dalyvauti projekte apie vegetarizmą. Pavyzdžiui, jo profesionalių įgūdžių prireikė įrašant vaizdo įrašą apie vegetarinių patiekalų ruošimą. Vaizdo įrašas, platinamas internete, daugumai žmonių bus parodys, kad vegetarinė mityba gali būti skani, įvairi, naudinga ir maistinga. Tokiu būdu suteikdamas naudą visuomenei, žmogus pats sėkmingai tobulės šiame kelyje. Todėl, kad šioje veikloje jis jaučia džiaugsmą, kad gali būti naudingas, ir supranta, kad vegetarizmas iš tikrųjų keičia gyvenimą.

Palyginkime šią situaciją su pirmu scenarijumi, kai žmogus Bresto tvirtovės rolėje, kurią ,,apšaudo“ iš visų pusių pažįstami, draugai, giminės ir taip toliau. Koks pagrindinis skirtumas tarp šių scenarijų? Tik toks, kad žmogus sugebėjo rasti bendraminčius, dėka to ne tik įgavo psichologinį palaikymą, bet ir galimybę dalyvauti pozityviame, besivystančiame projekte. Tokiu būdu, bendraminčių kiekis turi didelę reikšmę savęs tobulinimo kelyje. Būtent dėl to Buda Šakjamunis dar prieš 2500 metų pažymėjo Sanghą, kaip vieną iš trijų brangenybių. Pačioje kelio pradžioje, kitaip nei brangenybe, to nepavadinsi.

Galbūt, kas nors paprieštaraus, kad ir vienas lauke karys. Pilnai įmanoma, kad taip. Daug sukurta kino filmų ir parašyta knygų apie narsius herojus-vienišius, kurie priešinosi savo priešininkams ir netgi sėkmingai. Bet, visų pirma, tokie atvejai vienetiniai ir toli gražu ne kiekvienas sugeba būti efektyvus veikdamas vienas. Antra, ką besakytum, o komandos efektyvumas dauguma atvejų yra didesnis. Aukščiau pateiktame pavyzdyje, galbūt, herojus ir pats būtų galėjęs įrašyti vaizdo receptus, turėdamas visus būtinus įgūdžius ir resursus. Ir netgi šiuo atveju rezultatas būtų buvęs mažiau įspūdingas.

Dažniausiai galima matyti, kad herojaus-vienišiaus kelią renkasi savimi pasitikintys ir egoistiški žmonės. Jie nenori su niekuo dalintis šlove, nori pasisavinti visą sėkmę, neįsiklauso į svetimą nuomonę ir taip toliau. Ir netgi jeigu toks žmogus turi išaukštintas motyvacijas ir iš tikrųjų visuomenėje skleidžia sveikas žinias, jis tai daro ne dėl to, kad suteikti gėrį, bet dėl savireklamos. Be to, jis dažnai gali net nesuvokti savo tikros motyvacijos. Bet jeigu pažvelgti į situaciją racionaliu požiūriu, tai komandinis darbas visada produktyvesnis ir nešantis didesnę naudą. Nors ir dėl to, kad kiekvienas turi savo polinkius, talentus, galimybes, įgūdžius. Ir kai susijungia grupė žmonių – kiekvienas gali išreikšti savo stipriąją pusę dėl bendro reikalo, tai leidžia komandai daryti darbus, kurie vienam paprasčiausiai per sunkūs. Visgi labai retai galima sutikti žmogų, kuris „ir siuvėjas, ir rugiapjovys, ir dūdele groja“ (yra visų galų meistras).

Bendraminčių komandos naudą verta žiūrėti dviem aspektais. Pirmasis – bendros veiklos nauda kiekvienam dalyviui. Antrasis – bendros veiklos nauda visuomenei. Netgi jeigu žmonės siekia išimtinai tik savo tobulėjimo, susijungę į komandą, jie veiks efektyviau. Apsikeitimas žiniomis, patirtimi, energija leis jiems greičiau tobulėti kelyje. Tuo atveju, jeigu bendraminčių komanda turi altruistinius tikslus (skleisti žinias, keisti pasaulį į gerąją pusę) ir suinteresuota visuomenės vystymąsi – efektyvumas išauga daug kartų. Tai sąlygoja karmos dėsnis: kuo labiau mes padedame kažkieno tobulėjimui, tuo greičiau tobulėsime patys. Jūs galite tai pastebėti. Pabandykite su kažkuo pasidalinti žiniomis ir pastebėsite, kad ir jums atsivėrė kažkokia nauja tiesos riba. Čia svarbus momentas: neverta prisirišti prie rezultato, nes tai prote pagimdo egoistinę motyvaciją. Jeigu jūsų gyvenimo būdas nukreiptas į tai, kad keisti aplinkinių gyvenimą į geresnę pusę – gerovė taps jūsų nuolatine būsena.

Viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, nulemta karmos – priežasties-pasekmės ryšiais. Atlikdami poelgius, mes užrišame karminius mazgus, kurie pasireiškia ateityje, nulemdami mūsų likimą. Yra tokia nuomonė, kad mes negalime iš principo sutikti tokio žmogaus, su kuriuo mes neturime karminio ryšio. Taip, bet kuris susitikimas nulemtas mūsų veiksmų praeityje. Būna pozityvūs karminiai ryšiai, būna negatyvūs. Su pastaraisiais akivaizdu, kad jie išsiskiria konfliktais, barniais, kančiomis ir taip toliau. Bet jeigu yra grupė bendraminčių, susivienijusių altruistiniu tikslu, tai reiškia pakankamai tvirtą ir pozityvų karminio ryšio buvimą. Tokio šanso praleisti negalima, tuo labiau Kali jugos epochoje, kai pozityvūs karminiai ryšiai, leidžiantys žmonėms veikti kartu dėl vienas kito ir dėl aplinkinių žmonių gerovės, sutinkami labai retai.

Labai gerai apie bendraminčių vertingumą kelyje kalbėjo filosofas Šantideva: ,,Niekada, netgi jeigu prireiks paaukoti gyvenimą, neatstumk dvasinio draugo, pasiekusio Didžiojo Rato mokymų esmę“. Apie ką čia kalbama? Čia kalbama ne tik apie bendraminčio vertę, bet ir apie jo pasaulėžiūros vertę. Juk būtent tikslas, kuris jus jungia, svarbiau už viską. Didžiojo Rato mokymas byloja apie Bothisatvos kelią, tai yra apie dvasinį tobulėjimą ne vardan savo gerovės, bet dėl aplinkinių gerovės. Kalba eina apie tai, kad vertingas ne paprasčiausiai ,,dvasinis draugas“, o dvasinis draugas su altruistine pasaulėžiūra. Ir tokio dvasinio draugo niekaip atstumti negalima. Jeigu Šantidevos laikais sutikti dvasinį draugą su tokia pasaulėžiūra buvo didelė sėkmė, tai mūsų laikais tai iš viso palaiminimas iš aukščiau. ,,Ir šviesa tamsoje šviečia, ir tamsa jo neapkabino“, – tai pasakyta apie kiekvieną, kurio krūtinėje švyti ugninga širdis, pilna nuoširdžios atjautos aplinkiniams. Ir jeigu tokie žmonės vienysis – ,,tamsai“paprasčiausiai neliks jokių šansų.

Straipsnį išvertė Asta Laurinaitienė.

Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru

Originalus straipsnis rusų kalba