Kaip pasiekti nušvitimą. Bodhičitos ugdymas
Svarbu suvokti, kad nušvitimas priklauso tik nuo jūsų pačių pastangų. Tai nėra kažkas, ką mokytojas gali duoti jums, arba ką galite rasti ne savo viduje. Jūsų protas jau savaime turi nušvitimo prigimtį, kuri gali atsiskleisti tik jūsų pačių pastangų ir veiksmų dėka. Jūs turite natūralų gebėjimą tapti nušvitusiu ir tik jūs turite nuspręsti, ar pasinaudoti šia galimybe, ar ne.
Geriausias būdas realizuoti nušvitimą – tai vystyti bodhičitą. Bodhičita — tai sanskrito kalbos žodis: „bodhi“ reiškia „nušvitimas“, „pabudimas“, o „čita“ reiškia „protas“ arba „mintis“. Vystydami pabudimo mintį, jūs treniruojate savo protą, kad galėtumėte iš tikrųjų būti naudingi kitoms būtybėms. Bodhičita gali būti santykinė ir absoliuti. Santykinė bodhičita — tai realus meile pagrįstas gerumas ir atjauta visoms būtybėms. Absoliuti bodhičita — tai tuštumos, kaip visa apimančios realybės tikrosios prigimties, suvokimas. Kai kurie žmonės pradeda praktikuoti meilės ir atjautos meditaciją ir ši praktika padeda suvokti tuštumos esmę. Kiti žmonės praktikuoja tuštumos meditaciją ir šios praktikos dėka atsiranda supratimas, kas tai yra meilė ir atjauta. Abu bodhičitos aspektai yra nušvitusio proto prigimties dalis.
Bodhičita yra labai vertinga ir svarbi. Jeigu jūs nejaučiate bodhičitos, nesvarbu kokias dvasines praktikas atliekate, jūs niekada nepatirsite nušvitimo. Tuo metu kai Buda Šakjamunis sakė pamokslą Nagų valdovui, jis tarė: „Didysis Nagų valdove, jeigu tu turėtum vienintelį dalyką, to pakaktų, kad patirtum nušvitimą“. Kai Nagų valdovas paklausė, kas tai galėtų būti, Buda atsakė: „Tai bodhičita“. Praktikuodami įvairias meditacijos technikas, ar darydami bet kurią kitą, gėrį kitiems nešančią veiklą, jūs turite pripildyti šias praktikas bodhičita, ir tada jos atves į nušvitimą.
Pabudimo mintis tai yra ketinimas suteikti gėrį visoms gyvoms būtybėms, visiškai negalvojant apie savo gerovę. Jeigu jūs praktikuojate turėdami bodhisatvos motyvaciją, tai visą savo praktiką ir visus savo veiksmus skiriate kitiems. Jūs sutelkiate dėmesį į savo širdies atvėrimą jiems, visiškai negalvodami apie save. O jeigu jūs galvojate: „Aš noriu praktikuoti, kad išspręsti savo emocines problemas ir tapti laimingu“, — tai šis nusiteikimas nėra bodhičita. Jeigu jūs viską darote tik dėl savęs, galvodami: „Aš noriu pasiekti išsilaisvinimą“, — tai yra labai mažas išsilaisvinimas. O jeigu jūs dirbate dėl kitų gerovės, kadangi jūsų motyvacija ir jūsų veiksmai yra žymiai platesnio masto, jūs pasiekiate didijį išsilaisvinimą (sanskritu: mahaparinirvana). Suprantama, jūs taip pat pasiekiate išsilaisvinimą, bet svarbiausia, kad jūsų veikla skirta visoms gyvoms būtybėms.
Bodhičitos esmė — atjauta. Atjauta — tai giliai į jūsų širdį įsiskverbiantis kitų būtybių kančių pajautimas ir siekis, kad jos išsilaisvintų iš visų rūšių skausmo. Atjautos esmė — tai meile pagrįstas gerumas, kai jūs norite, kad jų kančios baigtųsi ir jie pajustų laimę ir ramybę. Tikroji meilė ir atjauta, kuri skirta visiems — tai pati vertingiausia dharmos praktika. Be jų jūsų praktika bus paviršutiniška ir tikrojoje dharmoje niekada giliai neįsitvirtins.
Meilės jausmas turėtų būti visoms gyvoms būtybėms vienodas, be išankstinio nusistatymo. Atjauta turi būti nukreipta visomis kryptimis, skirta visoms gyvoms būtybėms, ne tik žmonėms, ar tam tikroms būtybėms, esančioms tam tikrose vietose. Visos erdvėje esančios būtybės, visi tie, kurie ieško laimės ir džiaugsmo, turi būti po mūsų atjautos „skėčiu“. Šiais laikais mūsų meilė ir atjauta yra labai ribotos. Turime tokią menką bodhičitą, kad ji panaši į mažytį taškelį, jis neplinta į visas puses, tačiau bodhičitą galima išvystyti, tai nėra už mūsų galimybių ribų. Šis mažas bodhičitos taškelis gali plėstis ir užpildyti visą Visatą.
Kai mes pradedame mokytis kažko naujo, mums būna sunku, nes nesame prie to pripratę, tačiau stropiai praktikuojant tampa lengva. Šantideva, didysis meditacijos meistras ir mokslininkas, pasakė, kad viskas praranda sunkumą, kai tik tampa pažįstama. Tai galima prisiminti iš savo patirties. Kūdikystėje, kai jūs buvote tokio mažumo, kad motina galėjo jus nešti viena ranka, jūs nemokėjote net savarankiškai valgyti ar naudotis tualetu. Bet dabar, kai jūs padarėte pažangą, nebeliko šių sunkumų.
Panašiai mes galime išmokti vystyti bodhičitą. Yra daugybė pavyzdžių pasakojančių apie žmones, pavyzdžiui, apie didžiuosius Indijos ir Tibeto meistrus, kurie priartėjo prie pabudimo minties ir ją tobulino. Pavyzdžiui, kol Buda Šakjamunis pasiekė nušvitimą, jis buvo paprastas žmogus. Džatakose aprašoma daug istorijų apie tai, kaip jis praktikavo bodhičitą prieš pasiekdamas nušvitimą. Daugybę gyvenimų jis atiduodavo savo turtus, turimą nuosavybę ir net savo gyvybę visoms būtybėms. Uoliai darbuodamasis, kad suvoktų tikrąją proto prigimtį, ir visus savo veiksmus skirdamas kitoms būtybėms, jis pasiekė nušvitimą. Jeigu ir mes lavinsimės šioje srityje, tai galėsime pasiekti tą patį rezultatą.
Siekis būti laimingais yra bendras visoms būtybėms. Buda sakė, kad siekiant tai aiškiai suvokti, reikia įsivaizduoti save, kaip pavyzdį. Jūs nenorite būti skaudinami, visi kiti taip pat nenori būti įskaudinti. Jeigu kas nors jus skaudina, jūs negalite jaustis laimingi, taip pat yra ir su kitomis būtybėmis. Kai jūs kenčiate, norite pašalinti tai, kas jus skaudina, jūs nenorite išlaikyti savo kančios priežasties net vieną minutę. Praktikuodami bodhičitą, jūs suprantate, kad tai yra būdinga visoms būtybėms.
Santykinę bodhičitą galima suskirstyti į du tipus: ketinimų bodhičitą ir veiksmo bodhičitą. Pirmasis yra ketinimas suteikti gėrį kitoms būtybėms. Kai jūs pradedate suprasti, kaip stipriai kenčia kitos būtybės, jūs siekiate pašalinti jų kančias ir norite, kad jie būtų laimingi. Vėliau, kai užgimsta veiksmo bodhičita, jūs iš tikrųjų darbuojatės, kad iš tikrųjų padėtumėte kitoms būtybėms. Išvystę ketinimą, jūs turite daryti tai, ką galite, kad padėtumėte pagal savo sugebėjimus. Pašalinti visų gyvų būtybių kančias nėra lengva, bet jūs galite pradėti nuo tų, kurie yra šalia jūsų, o tobulėjant jūsų gebėjimams, galėsite padėti vis daugiau gyvų būtybių, kol galiausiai padėsite visiems.
Norint praktikuoti bodhičitą, būtina tai daryti laisvai ir atvirai, nieko nesitikint. Kuo daugiau jūs medituojate ir praktikuojate bodhičitą, tuo labiau jūs jaučiate, kad kitos būtybės tokios pat brangios jums, kaip ir jūs patys, ir, galiausiai jų gerovė tampa dar svarbesnė nei jūsų. Buda Šakjamunis papasakojo istoriją apie tai kaip kažkieno kito gerovė iškeliama aukščiau už savo.
Vieną kartą motinai ir jos dukrai reikėjo persikelti į kitą didžiulės upės pusę, per kurią nebuvo nei tilto, nebuvo ir valties. Jos bandė perplaukti ją, tačiau srovė buvo per daug stipri, ir kai jos nusigavo iki upės vidurio, srovė jas nunešė vieną nuo kitos. Kai motina pradėjo skęsti, ji pajuto didelę atjautą savo dukrai ir pagalvojo: „Nieko tokio, kad mane nusineša upės vanduo, bet aš norėčiau, kad mano dukra išgyventų“. Ji mirė su šiuo, meile pagrįstu ketinimu. Panašiai mąstė ir dukra: „Nieko tokio, jeigu aš nuskęsiu, bet tikiuosi, mano mama išgyvens“. Tą akimirką ji taip pat mirė. Buda pasakė, kad dėl to, jog jos puoselėjo pilnas meilės ir atjautos mintis, jos nedelsiant atgimė aukščiausioje dievų karalystėje, vadinamoje Brahmos Karalyste.
Paprastai, jūsų proto būsena prieš mirtį yra labai svarbi. Akimirką prieš mirtį netgi mažiausia mintis gali pakeisti jūsų persikūnijimo kryptį. Gerai būtų tai prisiminti, kai esate šalia mirštančių žmonių. Svarbu leisti jiems mirti ramybėje, neaudrinant jų emocijų. Žmonėms, be abejo, padeda tai, kad jie miršta su ramiomis mintimis. Būtų gerai, jeigu jūs sugebėtumėte mirštančio žmogaus širdyje sukurti mintis apie meilę ir atjautą, tai pakeis jo būsimą gyvenimą.
Savo pamokymuose Buda Šakjamunis ne vieną ir ne du kartus, o vėl ir vėl aukštino meilės ir atjautos savybes. Jis sakė, kad jeigu jūs praktikuojate tikrąją meilę ir atjautą nors vieną akimirką, tai atneš didžiulį gėrį, o jeigu atjauta pagrįstas elgesys tampa jūsų gyvenimo būdu, jis atves tiesiai į nušvitimą.
Meile pagrįstas gerumas
Kai tik jūs sužinojote apie pabudimo mintį, sekantis žingsnis yra sustiprinti šį suvokimą. Jūs turite iš visų jėgų uoliai darbuotis tam, kad sustiprintumėte savo motyvaciją pasiekti nušvitimą dėl kitų būtybių gerovės. Savo kasdieninėje praktikoje galite nuolat melsti, kad tose būtybėse, kuriose dar neužgimė bodhičita, ji greičiau užgimtų, o tos būtybės, tame tarpe ir jūs patys, kurie jau puoselėjate bodhičitą, ją didintumėte.
Atjauta pagrįsta meile ir gerumu. Kai jaučiate atjautą žmonėms ir gyvūnams, net ir nedaugeliui, tai yra todėl, kad jūs juos mylite. Atskleidę tikrąjį meile pagrįstą gerumą, jūs jau nedarysite smurtinių veiksmų ir niekam nekenksite. Kai jūsų meile pagrįstas gėris tampa neišmatuojamas, jūs norite, kad visos gyvos būtybės būtų laimingos, ir su visomis jomis elgiatės, kaip su savo mylimaisiais.
Paprastai, šiais laikais mes mylime tik tam tikrą kiekį žmonių: save, savo šeimą ir savo artimus draugus. Šis ribotas meilės supratimas yra įprasta emocija. Meilė tarp dviejų žmonių, tai tik dalis meilės ir atjautos, apie kurias mes kalbame, ir ši meilės forma paremta prisirišimu ir savinimusi. Neišmatuojama bodhičitos meilė pagrįsta tuštuma (viena pagrindinių budizmo mokymo sąvokų, reiškianti, kad bet kokia individuali tikrovė neturi jokios absoliučios būties). Kadangi begalinė meilė siejama su ramybės būsena, tai ne emocija.
Norėdami išplėsti savo meilę, savo jausmus skirkite kitoms būtybėms. Kaip ir jūs norite laimės ir ramybės, taip pat visos gyvos būtybės nori laimės ir ramybės. Niekas nenori kentėti, visi nori būti laimingi. Praktikuodami meile pagrįstą gerumą, mes galime padėti kitoms būtybėms atrasti laimę ir ramybę, kurių jos trokšta.
Buda Šakjamunis mokė, kad iš 1000 šios epochos budų, trys budos jau atėjo, o jis ketvirtasis. Kitas aukščiausiasis šios epochos buda bus Maitrėja, kurio vardas reiškia „meile pagrįstas gerumas“. Mahajanos Maitrėjos Sutroje Buda Šakjamunis aprašo jį, sakydamas, kad Buda Maitrėja patirs nušvitimą tik vienintelės praktikos, meile pagrįsto gerumo, dėka. Tai bus jo nušvitimo priežastis ir jo vardas bus Maitrėja.
Meile pagrįsto gerumo praktika sustiprins mūsų toleranciją „sunkiems žmonėms“ ir sunkioms situacijoms, o galiausiai patirsime nušvitimą. Šiuo metu mes jaučiame, kaip mums sunku būti kantriais, kai tik išgirstame kritiką, ar kažkas pasako keletą grubių žodžių, mes reaguojame, susinerviname. Sunku būti kantriais, nes mums nepakanka meilės ir atjautos.
Kai mes jaučiame, kad sunku būti kantriais, tai ženklas, kad mums reikia kultivuoti daugiau meilės. Lygiai taip pat, kai tarp tautų kyla nesantaika, arba kai šeimos nariai turi tarpusavio santykių problemų, tai vyksta dėl to, kad nepakanka meilės ir atjautos. Kai žmoguje yra tikroji meilė ir atjauta, kantrybė atsiras akimirksniu.
Kai jumyse užgimsta bodhičita, jūsų veiksmai suteikia jums laimę. Yra dvi šios laimės priežastys: pirma, jūs išvystote bodhičitą savyje, antra, jūs veikiate visų būtybių labui. Iš daugybės įvairių minčių, kurios jums kyla kiekvieną dieną, pabudimo mintis yra pati svarbiausia. Kai jūs vystote ir skiriate šią mintį, jaučiančioms jos poreikį gyvoms būtybėms, tai suteikia didžiulį džiaugsmą, nes tai, ką jūs darote yra kažkas ypatingo. Pasiekti nušvitimą kitų būtybių labui — tai geriausias veiksmas, kurį jūs galite atlikti šiame gyvenime. Visos gyvos būtybės su džiaugsmu prisijungs prie jūsų, nes jūs savo veiksmus skiriate jų labui. Nors jau dabar yra daugybė didingų bodhisatvų, besidarbuojančių tam, kad suteiktų gėrį visoms būtybėms, bet yra begalybė gyvų būtybių, kurios kenčia.
Kai jūs išvystote tyrą ketinimą ir begalinį atvirumą, pasistenkite atsiriboti nuo egocentriško noro gauti atpildą už savo gerus darbus. Taip pat, kai jūs patiriate džiaugsmingus išgyvenimus, mintyse skirkite savo laimę kitiems, o jų kančias prisiimkite sau. Meile pagrįstas gerumas ir atjauta — tai ypatingos praktikos, kurios teikia gėrį ir jums patiems ir kitoms būtybėms. Kai Buda Šakjamunis mokė apie sąlyginės bodhičitos naudą, jis pasakė, kad jos galutinis rezultatas — nušvitimas, be to ji dar suteikia aštuonis ypatingus rezultatus. Pirmasis iš jų yra tai, kad jūsų kūnas ir protas lieka atsipalaidavę ir džiaugsmingi. Antrasis meilės ir atjautos praktikos rezultatas yra laisvė nuo negalavimų, ligos negali jūsų užpulti. Trečiasis yra apsauga nuo ginkluoto užpuolimo. Ketvirtasis yra apsauga nuo apnuodijimo: jeigu kažkas duos jums nuodų, arba jūs atsitiktinai išgersite nuodų, jie jūsų nepražudys. Penktasis rezultatas: jus visi labai vertins, ne tik žmonės, bet ir nežemiškos būtybės taip pat. Šeštasis: jus gins ir saugos budos ir bodhisatvos — būtybės, pasiekusios aukštą sąmoningumo lygį ir jau išvysčiusios bodhičitą. Septintasis: jūs atgimsite aukštesniuosiuose pasauliuose. Aštuntasis: visi jūsų norai akimirksniu pildysis, jūs be vargo gausite tai, ko norite.
Svarbu suvokti palankių minčių vertę ir savybes, o tada jas praktikuoti. Meilė ir atjauta nesivysto vien apie jas kalbant, šias savybes reikia puoselėti. Praktikuojant meditaciją, svarbu pradėti nuo ketinimo nušvitimo siekti dėl kitų ir baigti skiriant jiems praktikos nuopelnus. Jei tai darysite ir toliau praktikuodami, sukaupsite neišmatuojamus nuopelnus ir greitai pasieksite nušvitimą.
Straipsnį išvertė Asta Laurinaitienė
Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru