Egoizmas ir priemonės išsivaduoti nuo jo
Visa laimė, kuri yra pasaulyje, kyla iš noro laimės kitiems. Visos kančios, kurios pasaulyje yra, kyla iš noro laimės sau. Šantideva
Kaip dažnai mes iš tikrųjų susimąstome apie kitus? Kaip dažnai mes dalinamės savo šiluma, tiesiog atiduodame ir nereikalaujame nieko grąžinti? Kodėl mums atrodo, lyg žmogus tai kažkas ypatingo, atskiro nuo visko kito? Gaila, vargu ar galima rasti žmogų, kuris nuoširdžiai atsakys į pirmus du klausimus: ,,Visada“, ir į trečią – ,,Tai netiesa“. To priežastimi yra egoizmas. Vienuose jis aiškiai išreikštas, kituose kruopščiai paslėptas, ir galbūt tik bodhisatvos jo neturi, kurių egzistavimas daugeliui sukelia abejones. Šiame straipsnyje mes pabandysime suprasti, kas tai yra egoizmas, kodėl reikia iš jo išsivaduoti ir išnagrinėsime keletą metodų, leidžiančių nors kažkiek sumažinti mūsų ego.
Egoizmas – tai…
Jeigu dviem žodžiais, tai egoizmas – altruizmo priešingybė. Tai yra žmogiškojo ,,man“, ,,mano“, ,,aš“ ir pan. pasireiškimas. Egoizmas išauga iš žmogaus susitapatinimo su rase, profesija, kažkokiomis savybėmis: protingas, geras, puikus, laukinis ir kitomis etiketėmis, įgytomis sociume, o taip pat su savo fiziniu kūnu. Kai mes naudojamės kažkokiu statusu, mes iš karto išskiriame save tam tikru rinkiniu skiriamųjų požymių, t.y. išskiriame save iš bendros masės. Mums norisi ypatingo dėmesio, statuso, arba, atvirkščiai, mes galime menkinti save, tai taip pat yra egoizmo pasireiškimas. Juk nesvarbu, kokias etiketes ant savęs klijuoti: pozityvias ar negatyvias.
Mano požiūriu egoizmas – ryškus baimės pasireiškimas, baimės kažko netekti, ar tai būtų gyvybė, pinigai, vaikai, automobilis, šuo ir taip toliau. Tai prisirišimo, norėjimo viską kontroliuoti, godumo, užuojautos nebuvimo, pasireiškimas. Ego jis gudrus ir gali slėptis už noro pagelbėti neturintiems, silpniems ir bedaliams. Žmogus gali pats šito nesuvokti ir nuoširdžiai tikėti, kad daro gerus darbus, bet kažkuriuo momentu ego gali išlysti pavidalu ,,aš čia, reiškia, dėl tavęs…o tu!“ Kažkas gali pasakyti: ,,Kodėl aš turiu išsivaduoti iš egoizmo ir apskritai aš žmogus, o žmogui būdingas ego, niekur nuo to nedingsi!“ Iš tikrųjų žmogus charakterizuojamas proto ir ego buvimu, ir kai kuriose situacijose be to neapsieisi (bent jau, sansaroje). Bet viskam yra ribos. Pabandysime suprasti, kodėl gi reikia išsivaduoti iš egoizmo.
Ko mes nepastebime likdami egoistais?
Egoizmas trukdo mums pamatyti aplinkui vykstančią realybę, nes esame įpratę viską matuoti pagal save, tai yra matome bet kurį reiškinį ar gyvas būtybes per ,,savęs mylimo“ prizmę. ,,Tai man patinka, reiškia ir kitiems turi patikti“, ,,Aš noriu miegoti, todėl visiems tylos!“, ,,Kas per kvaili žmonės amžinai daro remontą?“, ,,Man reikia pakabinti lentyną, todėl aš gręšiu, ir nesvarbu, ar turi kas nors mažų vaikų, kuriems pietų miegas, ar ne“, ,,Aš noriu rūkyti ir rūkysiu čia ir dabar!“, ,,Jis man padarė gera, dabar ir aš jam padarysiu“, ,,Jis man sulaužė ir aš jam sulaužysiu“, ,,Noriu kailinių, su jais šilta, o aš taip nemėgstu šalčio, ,,Noriu odinės striukės – tai sezono trendas“. Juk tai vyksta. Mes pamirštame apie kitus, kai tik mums kažko skubiai prireikia. Ir gerai jei skubiai, dažnai tai tiesiog užgaidos, sąlygotos šios minutės nuotaikos. Egoizmas sąlygoja gyvų būtybių žudymą, egoizmas leidžia mums įžūliai elgtis ir pykti, egoizmas karų ir nesantaikų priežastis. Egoizmas paverčia žmogų juodąja skyle, vėžine ląstele, parazitu. Mes prisimename kitus tik kai mums iš jų kažko reikia. Egoistas laiko draugu tą, kuris patenkino eilinę jo aistrą ir užgaidą.
Kuo didesnis ego, tuo žmogus toliau nuo Dievo, tai yra nuo savo pirmapradės prigimties. Iš egoizmo išauga vartotojiškumas, vergystė ir susinaikinimas. Pagrindiniai egoisto žodžiai: ,,Noriu“ ir ,,Duok“. O jeigu ir atiduoda, tai tik mainais į kažką. Jeigu tiesiai atsakyti į klausimą: ,,Kam gi išsivaduoti iš egoizmo?“, tai tam, kad nustoti degraduoti ir parazituoti, kad sustabdyti gamtos naikinimą, kad duoti kitiems galimybę gyventi ir vystytis. Būtent ego yra pagrindinė kliūtis tobulėjimo kelyje. Jeigu paskaityti realizavusių save asmenybių gyvenimo aprašymus, budų ir bodhisatvų, jogų ir jogių, jų sėkmę praktikoje lėmė atsidavimas mokytojui tame, kad jie užmiršdavo save ir gyveno altruistiškai visų gyvų būtybių labui! Išvystymas savybių, būdingų altruistiškam žmogui ir yra pagrindinis raktas į egoizmo sumažinimą. Kaip gi iš jo išsivaduoti? Apžvelgsime keletą pagrindinių metodų.
Tibetietiški nusilenkimai ir paprasti nusilenkimai
Turbūt pati stipriausia ir veiksmingiausia priemonė nuo egoizmo – tai nusilenkimai ant žemės. Nusilenkimų ant žemės esmė tame, kad žmogus negana to, kad parodo savo pagarbą tam tikrai dievybei ar bodhisatvai, dar prie to išreiškia savo nuolankumą ir atsidavimą prieš jį, savo, jeigu galima taip išsireikšti, niekingumą. Nusižeminimas kūno, kalbos ir proto lygyje. Išsitiesimai ant žemės atliekami sekančiu būdu: stovint sudedame rankas į Namaste (delnai kartu, kaip maldai) virš galvos, tuo pačiu didieji pirštai lengvai nukreipti į delnų vidų; po to nuleidžiame Namaste ant galvos – nusilenkimas kūno lygyje; po to prie kaktos – nusilenkimas proto lygyje; prie gerklės – nusilenkimas kalbos lygyje; prie krūtinės vidurio, širdies lygyje; toliau delnai, keliai ir kakta nusileidžia ant grindų, rankos ištiesiamos virš galvos (ant grindų) ir suvedamos į Namaste, tuo pačiu krūtinė pastumiama į priekį ir kūnas lyg nučiuožia į gulimą padėtį, tai yra mes išsitiesiame ant grindų; toliau yra įvairių variantų, arba likti taip, arba rankas sulenkti per alkūnes ir pakelti Namaste virš pakaušio, arba atverti delnus ir lyg atlikti įteikimą, patempiant jas į priekį, arba paprastai atlikti Namaste virš galvos; po to vėl delnai, keliai, kakta ant grindų, po to atsistojame, Namaste prie krūtinės. Pageidautina atlikti 108 tokius priėjimus iš karto arba bet kokį kiekį, geriausiai 9, 27, 54 arba 108.
Nusilenkimų ant žemės esmė. Iš pradžių mes pereiname per pirmas keturias čakras: sahasrara virš galvos, adžna ant kaktos, višudha – gerklė ir anahata – širdis. Tokiu būdu, mes jas valome ir parodome pagarbą kūno, proto ir kalbos lygyje. Kai žmogus deda delnus, kelius ir kaktą ant grindų, jis stato protą žemiau širdies. Kuo viršesnis protas, tuo didesnis ego, jie susiję tiesiogiai. Atliekant išsitiesimus ant žemės iš pradžių protas, tai yra ego statomas žemiau širdies, tai yra sielos. Žmogus lyg pripažįsta savojo ,,Aš“ niekingumą ir sako, kad siela, tai yra dieviškasis pradas, aukščiau. Kai mes pilnai išsitiesiame ant žemės (atsigulame), mes lyginame savo kūną su žeme, nurodydami į jo trapumą, tuo pačiu pastatome save žemiau dievybės, pripažindami jos didingumą.
Pirmuose etapuose gali būti sunku atlikinėti nusilenkimus ant žemės, todėl galima pradėti nuo paprastų nusilenkimų. Galimai, kažkam paprasčiausiai pagal religinius įsitikinimus artimesni nusilenkimai, negu tibetietiški nusilenkimai ant žemės. Nusilenkimas atliekamas be perėjimo per čakras. Mes paprastai atsiklaupiame, paliesdami delnais ir kakta grindis. Pakankamai efektyvu tuo pačiu įsivaizduoti prieš save tuos, kurie labiausiai mus žeidžia, kurių mes nemėgstame, tuos į kuriuos mūsų ego labai audringai reaguoja. Tiems, kurie nuvažiavę į kitą pusę, pavyzdžiui, žmogus nemyli savęs, galima atlikinėti šią techniką prieš veidrodį. Kitais žodžiais, nusilenkinėti sau. Bet tai tik tuo atveju, jeigu jūs tiksliai žinote, kad turite būtent tą problemą, kitaip egzistuoja pavojus išauginti savyje dar didesnį ego. Likusiais atvejais nusilenkimai veikia taip pat kaip ir Tibetietiški nusilenkimai ant žemės.
Džniana mudra ir Čin mudra
Džniana mudra ir Čin mudra skiriasi tik tuo, kad Džniana mudroje delnas nukreiptas į viršų, o Čin mudroje į apačią. Atlikinėti mudrą galima dviem būdais: pirmasis, kai liečiasi rodomojo ir didžiojo pirštų pagalvėlės; antrasis, kai rodomojo piršto nago plokštelė remiasi į pirmą didžiojo piršto dalį. Rodomasis pirštas simbolizuoja žmogaus individualumą, o didysis simbolizuoja universalųjį ,,aš“, ego numalšinimui efektyviau atlikinėti antrąjį mudros variantą. Mes dažnai naudojame rodomąjį pirštą, kad nurodinėti, tai yra komanduoti, įsakinėti. Bet nebūtina tiesiogiai nurodinėti pirštu, jis bet kuriuo atveju yra siekio valdyti simbolis ir atspindys. Ir jeigu žmogui sunkiai sekasi antrasis Džniana (Čin) mudros variantas, tai yra aiškus jo ego didumo parodymas.
Šį gestą dažnai galima pamatyti vaizduojant budas ir bodhisatvas, pavyzdžiui, Budos ranka, atliekanti Džniana mudrą širdies lygyje, yra atvirumo visos Visatos atžvilgiu, simbolis.
Be viso kito, pirštų galiukuose yra daugybė nervinių galūnių, o taip pat išeina energetiniai kanalai, todėl mudrų atlikimas leidžia ,,užtverti“ šiuos kanalus ir sustabdyti energijos ,,nutekėjimą“, tai palankiai veikia bendrą organizmo būklę. Džniana ir Čin mudros dažnai lydi meditacines praktikas, o taip pat asanas ir pranajamas, padeda susikaupti ir nuraminti minčių srautą.
Iškvėpimai ilgesni už įkvėpimus
Skaitosi, kad įkvėpimas simbolizuoja vartojimą, o iškvėpimas, atitinkamai, sugebėjimą atiduoti, dalintis. Todėl viena iš išsivadavimo iš egoizmo ir altruizmo išvystymo praktikų yra pranajama, kai mes stengiamės atlikti iškvėpimą ilgesnį už įkvėpimą. Tai nėra paprasta praktika, ypač pridėjus kvėpavimo ištempimą. Galima atlikinėti šią praktiką su apanasati hinajanos pranajama (pilnas kvėpavimo suvokimas). Apanasati hinajana ,,altruistinėje formoje“, kai mes stengiamės maksimaliai ištęsti kvėpavimą, lyg koštume nosimi orą, lėtai lėtai, taip, kad praktiškai nepastebėtume, kaip oras praeina pro kanalus, prie to pridedame skaičiavimą ir stengiamės, kad skaičių kiekis iškvepiant viršytų skaičių kiekį įkvepiant. Atliekant šią pranajamą įprastai, įkvėpimų ir iškvėpimų ilgumas lygus.
Mantra ,,Om“
Mano požiūriu, ego labai sumažėja praktikuojant mantrą ,,Om“. Pirmiausia, garsas ,,Om“ – tai garsas, iš kurio viskas atsirado ir kuriame dingsta garsas, esantis kiekvienoje bet kurio daikto ir gyvos būtybės dalelėje. Todėl, tariant garsą ,,Om“, mes lyg susijungiame su savo pirmaprade prigimtimi ir su visa esybe – absoliučia lygybe ir priėmimu. Antra, čia taip pat iškvėpimas gaunasi ilgesnis už įkvėpimą, nes mes stengiamės išgiedoti keturis garsus ,,A“, ,,O“, ,,U“, ,,M“ kaip galima ilgiau, o įkvėpimas daromas pakankamai greitai. Be to, ne visi gali giedoti rate, todėl gali būti labai naudinga ego sumažinimui praktikuoti šią mantrą ne vienam, o bendraminčių rate. Pavyzdžiui, klubas Oum.ru reguliariai atlieka mantros ,,Om“ praktiką Maskvoje ir kituose Rusijos miestuose. Taip pat galima surinkti draugus ir pagiedoti su jais.
Karolių kartojimas (dėjimas) nuo savęs
Tai, kaip praktikas perdedinėja karolius, taip pat charakterizuoja egoizmą. Karolių perdėjimas nuo savęs simbolizuoja atidavimą, tuo metu kai į save – atvirkščiai, troškimą imti, vartoti. Todėl, jeigu jūs siekiate pažaboti egoizmą ir išsiauginti dosnumą, tai karolius reikia perdedinėti nuo savęs.
Be aprašytų praktikų galima išmokti klausyti, neatlygintinai padėti kitiems, aukoti kaip kažką materialaus, taip ir laiką arba savo darbą tų labui, kas siekia tobulėjimo, pabandyti pagerinti santykius su tais, kas galimai jus erzina, susitaikyti su tais, su kuo esate susipykę, ar paprasčiausiai sutvarkyti laiptinę, apskritai, paimti ir nuoširdžiai iš širdies padaryti kažką kitų labui, peržengti per savo ,,Aš“. Jeigu mes kasdien bandysime išsivaduoti iš puikybės, pavydo, pykčio, neapykantos ir kitų negatyvių savybių, tai ir pasaulis pradės reikšti mūsų atžvilgiu visa, kas geriausia: geras šypsenas ir žodžius, nesavanaudišką pagalbą reikaluose, dvasios šilumą, supratimą – visa to, kas negali prasimušti per storus ego šarvus.
Egoizmas tai savanoriškas numarinimas visko, kas žmoguje yra gyvo ir gero. E. Zola
Straipsnio autorė: Varvara Gagarina.
Straipsnį išvertė Asta Laurinaitienė.
Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru