Apie mirties momentą

Pats svarbiausias mūsų gyvenimo momentas – tai mirties momentas. Tai, kaip žmogus išeina iš gyvenimo, iš tiesų turi labai didelę reikšmę.

Kai kuriose kultūrose priimta mirštančiajam žmogui sakyti: „Prašau, laikykis! Neišeik nuo mūsų! Mes tave mylime! Pas tave vaikai! Kaip gi mes be tavęs!” ir panašiai. Ir kas gi vyksta, kai žmogus išeina tokiu būdu, galvodamas apie savo artimuosius? Jo sąmonė kabinasi už to ir pasilieka namuose dvasios bardo, kuris, rezultate, kenkia savo giminaičiams, savo šeimai.

Pavyzdžiui, miršta motina, kuri labai stipriai myli savo vaiką. Giminaičiai primena jai apie jį mirties momentu: „Neišeik, tu labai reikalinga savo sūnui!” Rezultate mirusiojo sąmonė pasilieka prisirišusi prie šio vaiko ir paskui jam kenkia, vaikšto paskui jį, daro įtaką jam savo buvimu. Žinoma, ji nenori nieko blogo – netgi nori padėti. Tačiau taip vyksta natūraliu būdu, kad mirusių sąmonė suteikia vaikui žalą – kartais iki tokio lygio, kad vaikas gali numirti.

Pas Tibetiečius praktiškai nebūna taip, kad mirusiųjų dvasios pasiliktų namuose. Kai žmogus Tibete miršta, jam sakoma visiškai kitaip: „Tavo laikas pasibaigė. Paleisk viską ir išeik ramiai. Nekreipk dėmesio į nieką. Viskas gerai. Melskis savo tikrajam mokytojui. Galvok apie bodhičittą.”

Tiems, kas gyvenimo metu praktikavo, primena apie praktiką. Ir štai su šiuo paleidimo, tikėjimo ir maldos pojūčiu, o geriausiu atveju – su tam tikra meditacijos praktika, žmogus su ramia būsena išeina. Nesikabinant už to, už ko kabintis ne tik nereikia, tačiau ir kenksminga – kenksminga ir jam pačiam ir visiems likusiems.

Koks iš viso procesas besisukant būties gimimų ir mirties rate, sansaroje?

Mes mirštame, patenkame į bardo, kažkurį laiką stebime bardo pasireiškimą, paskui atgimstame atitinkamai pagal karmą, kitame gyvenime pragyvename šią karmą, mirštame, bardo, naujas gyvenimas, gyvename, vėl mirštame… ir taip ir vaikštome be galo šiuo ratu.

Ir raktinis momentas visame tame – tai mirimo momentas.

Jeigu tuo momentu mes suprantame, kad mirštame, o taip pat žinome, ką mums reikia daryti, tai bardo pas mus bus kitoks – jame nebus baimės ir kančių, jis vyks lengvai. Jeigu bardo vyksta lengvai, tai mes įgauname gerą gimimą ir judame toliau, tuo pačiu, pakankamai greitai pasiekiant nušvitimą.

Kas mums reikalinga šiame gyvenime, kad prisiminti save mirties momentu, kad suprasti, jog mirtis – tai mirtis, kad nebūti įsitraukusiu į ją ir būti reiškinių prigimties pasiekime?

Tam reikia jam dabar susipažinti su būties prigimtimi ir praktikuoti, su siekiu ištaisyti natūralią būseną. Tai daryti reikia uoliai. Mokant būti natūralioje proto būsenoje, mes padidiname savo šansus į tai, kad pažinti šio mirties proceso esmę ir išsilaisvinti nuo aptemusio kabinimosi už mirties reiškinio arba gamtos reiškinių nepasiekimo. Gerai išlavinus tokį gebėjimą, mes galime pasiekti nušvitimą net šiame gyvenime arba bardo.

Tačiau net jeigu mums neužteks praktikos tam, kad pasiekti pilną nušvitimą bardo, jeigu mes praktikuojame natūralios būsenos nekeitimą, tai žemyn jau nenukrisime. Pas mus pasireikš tik „gera karma”.

Tokiu būdu, proto prigimties pažinimas mirimo metu – tai pagrindinis raktas, kuris atidaro mums duris į nušvitimą.

Iš Geše Kalzang Monlama Rinpoče, Triten Norbuče vienuolyno filosofijos skyriaus vadovo