Žmogaus sąmonė gyvena po fizinio kūno mirties
Southemptono Universiteto mokslininkai rado įrodymus, kad sąmonė nepalieka kūno po klinikinės mirties bent jau keletą minučių. Anksčiau tai skaitėsi neįmanomas dalykas. Kai kurie pacientai pasakoja, kad po širdies sustojimo, jie matė ryškią šviesą: auksinius žaibo blyksnius arba saulės spindėjimą.
Mirtis – tai slegiantis, tačiau neišvengiamas gyvenimo faktas. Mokslininkai tiki, kad, galimai, jiems pavyks rasti „šviesą tunelio gale“.
Didžiausio priešmirtinės patirties medicininio tyrimo rėmuose pavyko padaryti atradimą: sąmonė gali būti gyva netgi po to, kai smegenys nustoja funkcionuoti. Ši tema dar kuris laikas buvo vertinama prieštaringai ir pas daugelį iššaukdavo skepticizmą.
Southemptono Universiteto mokslininkai keturis metus stebėjo daugiau nei 2000 žmonių, kurie pergyveno klinikinę mirtį, 15-oje medicinos įstaigų Didžiojoje Britanijoje, Amerikoje ir Australijoje. Jie nustatė, kad apie 40% išgyvenusių aprašydavo kažką panašaus į suvokimą tuo metu, kai jų širdis neplakė.
Vienas žmogus netgi prisiminė, kad jis lyg būtų palikęs savo kūną ir iš palatos šono stebėjo tai, kaip jį bandė reanimuoti. Nežiūrint į sąmonės praradimą ir trijų minučių klinikinę mirtį, 57-nerių socialinio darbo darbininkas iš Southemptono galėjo detaliai aprašyti medicinos personalo veiksmus ir netgi aparatų garsus.
Buvęs Southemptono Universiteto tyrėjas, dabartinis Niujorko Universiteto darbuotojas, daktaras Semas Parnija kalbėjo:
„Mums žinoma, kad smegenys negali funkcionuoti, kai neplaka širdis. Tačiau paminėtame atvejyje pasirodė, kad sąmonė gebėjo tęstis panašiai trijų minučių bėgyje po širdies sustojimo nežiūrint į tai, kad 20-30 sekundžių po to smegenys jau negeba atlikti savo funkcijų. Vyras aprašė viską, kas vyko kambaryje. Tačiau svarbiausia tai, kad jis girdėjo dviejų mašinų sirenas trijų minučių intervale. Todėl mes galėjome užfiksuoti, kaip ilgai išsisaugo sąmonė.
Iš 2060 pacientų po širdie sustojimo išgyveno 330, 140 iš jų o tai 39% pasakojo, kad patyrė tam tikrą sąmoningumą reanimacijos metu. Ir nors ne visi galėjo prisiminti konkrečias detales, tam tikri pergyvenimai turėjo vietą būti. Kas penktas iš apklaustųjų pasakojo kad tuo momentu jautė neįprastą ramybės būseną. Praktiškai trys pacientai pasakojo, kad dėl jų laikas lyg būtų pagreitėjęs arba atvirkščiai, sulėtėjęs.
Kai kurie pasakojo apie tai, kad matė ryškią šviesą auksinius žaibo blyksnius arba saulės švytėjimą. Kiti prisiminė baimės pojūtį, lyg jie skęstų, lyg kažkas temptų po vandeniu iš gilumos. 13% pacientų jautė, lyg būtų palikę savo kūną, panašiai tiek pat – kad būtų sklendę (išskristų)“.
Daktaras Parnija numano, kad gerokai daugiau žmonių jautė kažką panašaus, kai buvo arti mirties, tačiau gydomieji preparatai, kurie buvo naudojami reanimacijos procese, neleido jiems apie tai prisiminti.
„Tyrimai parodė, kad milijonai žmonių jaučia ryškius pergyvenimus artimoje mirčiai būsenoje, tačiau mokslinių įrodymų tam nebuvo. Daugelis žmonių taip pat pagalvojo, kad tai buvo haliucinacijos arba iliuzijos, tačiau jų siužetai labai artimi realybei.
Smegenų sužalojimas kaip klinikinės mirties rezultatas taip pat galėjo tapti faktoriumi, neleidžiančiu žmogui prisiminti savo priešmirtinius išgyvenimus. Panašios patirtys turi poreikį būti toliau tyrinėjamos“.
Daktaras Deividas Beildas, praktinis Notingem Trent Universiteto psichologas, šiuo metu užsiima informacijos rinkimu apie priešmirtinės patirties atvejus, stengdamasis rasti surišančią grandį tarp kiekvieno iš epizodų. Jis tikisi, kad artimiausiu tyrimų rezultatai įkvėps studentus imtis šios nevienareikšmiškos temos.
„Dauguma tyrimu seni, jie buvo atliekami prieš 10-20 metų. Tačiau mokslininkams pavyksta rasti vis daugiau pavyzdžių, todėl darbo nusimato labai daug. Egzistuoja patikimi įrodymai, kad priešmirtiniai išgyvenimai iš tiesų turi vietą būti po to, kai iš medicininio požiūrio taško žmogus miršta. Tačiau mes kol kas nesuvokiame, kad konkrečiai vyksta, kai žmogus miršta. Mes nuoširdžiai tikimės, kad atlikti tyrimai padės apšviesti tai iš mokslinio požiūrio taško“.
Šis tyrimas buvo publikuotas žurnale „Reanimacija“. Pagrindinis šio leidinio redaktorius, daktaras Džeris Nolanas pasakė:
„Daktarą Parniją ir jo kolegas verta pasveikinti su jaudinančio tyrimo užbaigimu, kuris padėjo pradžią tolimesniam, gerokai detalesniam nagrinėjimui to, kas su mumis vyksta po mirties.“
Vaizdo įrašas. Reinkarnacija. Už gimimo ir mirties ribų (rusų kalba)
Vaizdo įrašas. Gyvenimas po mirties. Režisierius Peter Shockey (rusų kalba)
Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru