Hatha Joga. Jogos pagrindai.

Pakeisk save ir pasaulis aplinkui pasikeis

Meditacijos pagrindai. Ką pageidautina žinoti

Kas yra klasikinė joga

Kaip prisiminti praėjusius gyvenimus

Kaip teisingai kvėpuoti. Kvėpavimo technikos

Produktai organizmo valymui

Jogos žodynas. Avidja – visų kančių priežastis

Kančia. Visos gyvos būtybės vienaip ar kitaip ją patiria. Egzistuoja grubiosios ir subtiliosios kančių formos, bet kančia yra neatskiriama persikūnijimų rato dalis. Pagal Patandžalio Joga-sutras, egzistuoja penkios kančių priežastys, arba penkios klešos: neišmanymas, egoizmas, prisirišimas, bjaurėjimasis, troškimas gyventi. „Kleša“ išvertus iš sanskrito kalbos reiškia „kančia“. Todėl, kad kančios priežastis yra neatsiejamai susijusi su pačia kančia ir yra neatskiriama nuo jos.  Priežastis yra ankstesnė už pasekmę, o pasekmė neįmanoma be priežasties. Tad norint pašalinti kančią, reikia šalinti jos priežastį.

Avidją, arba neišmanymą galima palyginti su šaknimi, tai yra pirmine visų kančių priežastimi. O jau neišmanymas, savo ruožtu, pagimdo kitas kančias. Apie tai II-osios dalies 4-oje sutroje parašė pats Patandžalis. Pagal Svamio Satjanandos Sarasvačio vertimo versiją šioje sutroje neišmanymas vadinamas „lauku, kuriame auga ir kitos klešos“, kokioje būsenoje jos bebūtų. Klešas viena ar kita forma galima rasti kiekvieno žmogaus prote. Jos gali būti snaudžiančioje arba aktyvioje būsenoje, arba gi tarpinėse būsenose – būti susilpnėjusios arba nuslopintos. Ir tik neišmanymo lygis ir laipsnis, kuriame yra gyva būtybė, apsprendžia, kiek aktyviai pasireikš likusios klešos.

Pavyzdžiui, pyktis – taip pat viena iš klešų, ir jo pasireiškimo intensyvumas priklauso nuo neišmanymo laipsnio, kuriame yra gyva būtybė. Dar reikėtų išsiaiškinti pačią „avidjos“ sąvoką. Ji neturėtų būti suprantama kaip žemas intelekto lygis arba išsilavinimo nebuvimas. Sąvoka „avidja“ turėtų būti suprantama kaip esminiai klaidingi savęs ir supančio pasaulio suvokimai. Pats terminas „avidja“ viską pasako. Žodis  „vidja“ verčiamas kaip „žinojimas“, priešdėlis „a“ – tai neigimas, tai yra šios savybės nebuvimas. Tokiu būdu, avidja – tai žinojimo nebuvimas. Smulkiau apie tai paaiškina pats Patandžalis tos pačios II-osios dalies 5-toje sutroje.

Pagal Svamio Satjanandos Sarasvati vertimą „avidja“ traktuojama kaip „klaidingas to, kas nėra amžina, yra nešvarus blogis ir „ne-atmanas“ supratimas ir priimant tai, kaip kažką amžino, tyro, kaip gėrį ir kaip atmaną“. Sąvoka „atmanas“ jogoje suprantama kaip siela, aukštesnysis gyvos būtybės „Aš“, tai yra amžina, nemirtinga dvasinė esybė, kuri negimsta, nemiršta, egzistuoja amžinai, keisdama kūnus reinkarnacijos procese. „Bhagavad Gitoje“ reinkarnacijos procesas palyginamas su seno drabužio pakeitimu nauju. Lygiai taip pat, kaupdama patirtį, siela keičia kūnus O avidja – tai pirmiausiai klaidingas suvokimas, pagrįstas savęs tapatinimu su kūnu, kai tuo tarpu kūnas – tik laikinas sielos apvalkalas, kurį ji gauna pagal sukauptą karmą.

Sąvoka „ne-atmanas“ suprantama kaip Ego – tai tam tikras gyvos būtybės tikrojo „Aš“ priedas, kuris formuojasi karmos kaupimo procese. Todėl „ne-atmanas“ – tai karminių įspaudų, arba samskarų sankaupa, kurios atsirado dėl praeities poelgių ar buvo suformuotos supančios aplinkos. Todėl šių karminių įspaudų rinkinys ir sukuria iliuziją, kurią gyva būtybė dėl neišmanymo suvokia kaip savąją asmenybę, kaip savąjį „Aš“.

Avidja tampa visų kitų kančių priežastimi, nes jei gyva būtybė suvokia savąjį, karmos suformuotą, Ego kaip tikrąjį „Aš“, tai ji pasmerkta veikti karmos įtakoje, realizuodama savo karmos sąlygotus norus ir siekius, kurie priveda prie naujos karmos sukaupimo ir kaip pasekmė – pasmerkia naujam gimimui. Ir tik tuo atveju, jeigu žmogus sugeba įsisąmoninti save kaip nemirtingą sielą arba nors teoriškai tai suvokti, iškyla galimybė dalinai išvengti savo karmos poveikio. Šiuo atveju galimybė išvengti karmos poveikio suprantama ne kaip atpildo už praeities veiksmus nebuvimas, bet kaip tam tikras laisvės nuo karminio sąlygotumo mintyse ir veiksmuose laipsnis. Tai leidžia keisti vystymosi kryptį.

Pagal Svamio Vivekanandos vertimą II-osios dalies 5-oje sutroje „ne-atmanas“ apibūdinamas kaip „neamžinas, netyras, skausmingas, neesantis Siela“. Ir šioje citatoje labai tiksliai aprašyta avidjos esmė – ego yra nepastovus, nes jis yra suformuotas karmos – praėjusios ir dabartinės, ego nėra tyras, nes jis pasmerktas karmos sąlygotiems norams, ego yra skausmingas, nes karmos sąlygoti norai priveda prie naujos karmos sukaupimo ir kaip pasekmė – prie kančių, ir būtent todėl ego tai ne siela, kuri yra nesuvaržyta jokiomis sąlygomis, yra tyra, amžina ir palaiminga. Taigi, avidja  įveikiama panaikinus, karmos sąlygotos savo asmenybės tapatinimą su atmanu – amžina siela, iliuziją.

Būtent ši iliuzija ir pagimdo visas kitas klešas, kurios priveda prie nesibaigiančių kančių ir naujų karmos sąlygotų įsikūnijimų. Vykstant savęs, kaip amžinos, nemirtingos sielos, įsisąmoninimo procesui, dingsta ne tik avidja, bet ir visos kitos klešos, ir kaip pasekmė, – baigiasi visos kančios. Dingus avidjai atsiranda būsena, kurią Patandžalis įvardijo kaip jogos tikslą – cittavrittinirodhah. „Citta“ verčiama kaip „protas“ arba „sąmonė“, „vritti“ – „virpesys“ arba „neramumas“. O „nirodhah  — „nuraminimas“. Тai yra viena iš vertimo versijų – „proto virpesių nuraminimas“.

Perskaityti ir sužinoti apie kitus jogos terminus galima mūsų jogos žodyne.

Straipsnį išvertė Asta Laurinaitienė.

Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru

Originalus straipsnis rusų kalba