Jogos žodynas. Abhiniveša
Prisirišimas prie bet kurio objekto sukelia kančią. Šio pasaulio nepastovumas ir kintamumas yra to priežastis. Niekas negali egzistuoti amžinai, todėl priklausomybės formavimasis sukelia kančią, kai priklausomybės objektas sunaikinamas arba dingsta iš akiračio. Pagal Patandžalio Joga-sutras, abhiniveša tai viena iš penkių klešų („kleša“ išvertus iš sanskrito kalbos reiškia „kančia“), kurios sukelia kančią. „Abhiniveša“ išvertus iš sanskrito kalbos reiškia „siekį gyventi“, „egzistavimo troškimą“. Aiškesnis tokios sąvokos, kaip abhiniveša vertimas skamba kaip „mirties baimė“.
Mirties baimė – tai giluminė, instinktyvi kiekvienos gyvos būtybės programa. Ją jaučia tiek aukštesnio išsivystymo būtybės, tiek ir vienaląsčiai. Bet kuri gyva būtybė nenori mirti ir visomis išgalėmis siekia išsaugoti savo gyvybę ir kuo ilgiau pratęsti savo egzistavimą. Bet būtent mirties baimė pagimdo ir visas kitas baimes, kurios gyvai būtybei sukelia kančias. Hipertrofuota mirties baimė savo ruožtu skatina daugelio kitų baimių – nepagrįstų ir nelogiškų formavimąsi.
II-osios dalies 9-toje sutroje Patandžalis aprašo tokią klešą, kaip abhiniveša. Pagal Šri Krišnamačarjos vertimo versiją šioje sutroje labai tiksliai aprašyta abhinivešos esmė: „Baimė yra įgimtas nerimo dėl mirties neišvengiamumo jausmas. Jį pasmerkti patirti ir išmintingi ir neišmanėliai“. Mirties baimė tai giluminis gyvos būtybės jausmas, kuris kyla dėl avidjos – neišmanymo. Žinojimo nebuvimas apie tai, kad sielai negalioja erdvės ir laiko dėsniai, ji niekada negimė ir niekada nemirs, gyvuoja amžinai ir negali būti sunaikinta jokiu būdu, suteikia iliuziją, kad su kūno mirtimi viskas baigiasi. Ir kaip teisingai nurodė Šri Krišnamačarja, – šis klaidingas įsitikinimas toks gilus, kad patirti mirties baimę pasmerkti ne tik neišmanėliai, bet net ir išminčiai. Tik teoriškai suprantantys pasaulio dėsnius tokie išminčiai praktiškai nepatyrė sielos netapatinimo su kūnu ir protu patirties, ir todėl jie taip pat kaip ir neišmanėliai yra pasmerkti abhinivešai. Jokios teorinės koncepcijos ir filosofiniai pažinimai negali išvaduoti iš abhinivešos pančių, todėl ši kleša yra giluminė bet kurios gyvos būtybės proto savybė. Tik sielos netapatinimo su protu patirties išgyvenimas ir visiškas kūno laikinumo ir mirtingumo suvokimas leidžia išsivaduoti iš abhinivešos pančių. Toje pačioje 9-toje sutroje pagal A. Rigino vertimo versiją sakoma: „Prisirišimas prie gyvenimo atsiranda dėl paties gyvenimo“. Kalba apie tai, kad įsikūnijusi materialiame pasaulyje siela praranda savęs suvokimo jausmą, nes veiklos materialiame pasaulyje procese protas prisiriša prie kūno. Būtent proto prisirišimas prie kūno sukelia daugelį kančių, pradedant nuo nepalankių oro sąlygų poveikio ir baigiant fiziniu skausmu ir pačia kūno mirtimi. Visos šios kančios kyla vien dėl klaidingo giluminio suvokimo, kad sielos egzistavimas neįmanomas be konkretaus kūno.
Тodėl klaidinga sielą tapatinti su protu ir kūnu, tai sukelia tokios klešos kaip abhiniveša atsiradimą. Abhiniveša savo ruožtu pagimdo kitas baimes ir su jomis susijusias kančias. Tam, kad išsivaduoti iš abhinivešos pančių, reikia pašalinti avidją. Tai pasiekiama suvokiant save kaip amžiną, nekintančią, nemirtingą sielą, kuri niekada negimė. O tai, kas neturi pradžios, – neturi ir pabaigos. Suvokimas, kad mirtis – tai tik vieno kūno pakeitimo kitu procesas, pašalina tokią klešą, kaip abhiniveša. Apie tai, kaip pašalinamos abhiniveša ir kitos klešos Patandžalis aprašė II-osios dalies 10-toje sutroje. Pagal K. Svensono vertimą tai skamba taip: „Šios subtilios kančių priežastys turi būti pašalintos jų priešybių išvystymo būdu“.
Apie tai, kaip išvystyti šias klešų priešybes, aprašyta sekančioje, II-osios dalies 11-toje sutroje. Joje Patandžalis rašo, kad klešos pašalinamos meditacijos arba Dhyanos pagalba. Praktikuojant Dhyaną galima pašalinti keturias antrines klešas ir jų pirminę priežastį – avidją. Kai žmogus įsisąmonina, kad jis tai nemirtinga siela, pašalinamos visos penkios klešos ir pasiekiama būsena, apie kurią Patandžalis rašo pačioje savo filosofinio traktato pradžioje, – būsena, kurioje įvyksta visų vriti nuraminimas, o jos yra neramaus proto priežastis. Vienas iš žodžio „vriti“ vertimų – „sūkurys“. Panašiai kaip vėjo sūkurys, sujaukia lygų ežero paviršių ir sukelia bangas, taip ir vriti sukelia proto neramumą. Kai Dhjanos praktikos pažabotame prote nėra vriti, abhiniveša dingsta, nes atsiranda tikrasis daiktų ir reiškinių esmės suvokimas.
Apie tai, kaip veikia Dhyana, Patandžalis rašo III-osios dalies 12-toje sutroje. A. Вeilio vertime tai skamba taip: „Kai proto kontrolė ir valdantysis faktorius yra pusiausvyroje, prasideda vienakryptiškumo būsena“. Vienakryptė būsena – tai ir yra Dhyana – koncentracija į meditacijos objektą. Taigi, proto nuraminimas meditacijos procese išvaduoja iš neramaus proto pagimdytos mirties baimės. Tokiu būdu pasiekiama jogos būsena – ryšys su Aukščiausiuoju.
Straipsnį išvertė Asta Laurinaitienė.
Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru