Hatha Joga. Jogos pagrindai.

Pakeisk save ir pasaulis aplinkui pasikeis

Vegetarizmas. Filosofija ir rūšių įvairovė

Kaip pradėti medituoti

Dvasinis mokytojas - kas tai?

Jama ir Nijama. Nuo ko prasideda joga?

Kuo skiriasi Surya ir Čandra Namaskar

Vienos dienos badavimas su vandeniu: taisyklės

Jogos mokytojų kursai

Jama ir Nijama. Nuo ko prasideda joga?

Egzistuojanti koncepcija ir įvykių analizė patvirtina, kad mes gyvename unikaliu laiku, kai sąmoningo gyvenimo suvokimas įgauna pagreitį daugybėje aspektų. Labai daug mūsų šių dienų žmonių pradeda ,,žiūrėti į šalis“, susimąstyti globaliomis visatos būties temomis, užduoti sau ,,teisingus klausimus“ ir t.t.

Tokie pamąstymai negali neatvesti žmonių prie vienokių ar kitokių savo dvasinio potencialo realizavimo būdų. Joga  yra vienas iš galingiausių instrumentų dvasinio asmenybės vystymosi kelyje. Todėl žmogui, nepažįstančiam jogos, gali iškilti klausimas: nuo ko gi pradėti? Šiame straipsnyje pasistengsime išsiaiškinti šią temą. Aišku gi, nereikia viskuo vienareikšmiškai tikėti. Savarankiškai studijuokite pirminius šaltinius, klausykite kompetentingų žmonių ir tikrinkite savo asmenine patirtimi. Jeigu sąžiningai laikysitės šių trijų kriterijų, mozaika jums pilnai susidėlios.

Jama ir Nijama – tai dviejų pirmų jogos laiptelių pavadinimai, suformuluoti išminčiaus Patandžalio ,,Jogos sutroje“. Tai pirmos ir pagrindinės sąlygos žmogui, kuris nori pradėti savo asmeninės evoliucijos kelią, savo tobulinimąsi. Iš viso gi šių laiptelių yra aštuoni, ir būtent: • Jama • Nijama • Asana • Pranajama • Pratyahara • Dhyana arba Meditacija • Samadhi.

Jama – eilėje tradicijų (induistinės, budistinės, Tibeto) laikomas mirusiųjų karalystės dievu. Rusų kalboje Jama – visiems žinomas Žodis, kuris pagal reikšmę turi panašią esmę, kaip ir kitose tradicijose. Dievas Jama pasitinka mirusių žmonių sielas, patekusias į mirties karalystę ir veda kiekvieną sielą į specialiai jai paskirtą vietą. Iš to seka, kad Jama – ne šiaip mirusiųjų pasaulio dievybė, bet ir teisingumo įsikūnijimas. Rašytiniuose šaltiniuose, ,,jama“ reiškia veiksmų kontrolę, tiek santykyje su vidiniu, tiek su išoriniu žmogaus pasauliu. Juk iš tikrųjų viskas, kas vyksta su žmogumi, pasireiškia ne tik išorinėje, fizinėje būsenoje, bet taip pat ir energetiniame, ir dvasiniame (mentaliniame) lygiuose.

Būtent iš tokios pozicijos siūlau išsiaiškinti Jamos ir Nijamos taisykles. Bet prieš pasakojant apie pačias Jamos ir Nijamos taisykles, reikia pasakyti, kodėl svarbu jų laikytis visiems, kurie siekia tobulėti ir vystytis. Kitaip tariant, Jama/Nijama taisyklės – tai etiniai-moraliniai pagrindai, sėkmingo tobulėjimo pamatas. Kaip jokio statinio negalima pastatyti be pamato, taip ir dvasinis kelias tampa neįmanomas be šių pagrindų, bent jau, adekvatus dvasinis tobulėjimas.

Jamos/Nijamos nuostatos ruošia žmogų, grūdina jo valią, moko kontroliuoti savo išorinius ir vidinius pasireiškimus. Kitaip tariant, pradėjęs tobulėti, žmogus gali nueiti, švelniai tariant, ne į tą pusę ir ,,priskaldyti malkų“. Juk esmė, kurie pradeda užsiiminėti įvairiomis praktikomis, tuo pačiu metu pasireiškia jų kaip pozityvios, taip ir negatyvios savybės, kurios gali būti gerokai ryškesnės, nei iki tol.

Jeigu pateikti palyginimą, kai žmogus pradeda užsiiminėti jogos praktikomis, jis lyg laistytų dirvą gyvybę teikiančia drėgme, kurioje, kaip mums žinoma, ypač pradžioje, nežiūrint naudingų augalų, daigus išleidžia daugybė piktžolių. Vediniuose raštuose, konkrečiai Ramajanoje, yra parodomasis pavyzdys to, kaip toli nuo tiesos gali nuvesti praktika, jeigu nesilaikyti Jamos/Nijamos. Tai didžiojo demono Ravanos pavyzdys, įsteigusio demonišką civilizaciją Šri-Lankoje. Jis ir jo brolis praktikavo jogą suaugusiai, ir savo praktikoje pasiekė visko, ko tik įmanoma, bet neišsilaikė kelyje atsiradus tokioms savybėms, kaip ego, ambicijos, garbės troškimas ir pan. Todėl taip svarbu pradėti tobulinimosi kelią nuo etinių-moralinių pagrindų.

Papildant verta pasakyti, kad gilesnis karmos dėsnio pažinimas taip pat duoda svarbumo, būtinumo, Jamos ir Nijamos taisyklių teisingumo supratimą.

Jama. Svarbiausios taisyklės

  1. Ahimsa – prievartos atsisakymas prieš bet ką, tame tarpe santykyje prieš patį save ir prieš esančią natūralią tvarką pasaulyje.

Kodėl taip svarbu atsisakyti nuo prievartos? Jeigu išsiaiškinti iš esmės ir pažvelgti globaliau, tai esminės problemos šioje planetoje yra būtent dėl prievartos. Prievarta Planetai, gyvūnams, žmonėms ir daugybei kitų gyvų būtybių, t.y. Gamtai, aplamai. Juk mūsų planeta – toks pats gyvas organizmas, kaip ir visa kita, tik truputį kitokios formos. Būtent dėl to būtinas teisingas santykis su supančiu pasauliu. Idealiu variantu pageidautina neužmušti net musės, kuri įkyriai jums trukdo. Aišku, tai būtų idealu. Tačiau tai taip pat svarbu ir reikia to siekti.

Pagrindinė ir labiau suprantama priežastis nenaudoti prievartos – tai supratimas, kad ne tu davei gyvybę būtybei, ne tu gali ją ir atimti, tai yra kištis į šio padaro evoliucijos procesą šiame pasaulyje. Karmos dėsnio požiūriu, kenkdami arba naudodami prievartą kitoms gyvoms būtybėms, mes užsidirbame negatyvią karmą. Dėl to, kuo didesnis kiekis žmonių, pavyzdžiui, žudys gyvūnus, tuo daugiau negatyvios karmos jie sukaups. O kiekviena individuali karma galų gale formuoja bendrą arba grupinę visuomenės karmą, nuo kurios poveikio vienu ar kitu būdu kentės visi. Jeigu padėti kitiems suprasti jų veiksmų pasekmes, tai ir bendra situacija gerės.

  1. Satja – melo atsisakymas, pirmiausia nuo saviapgaulės.

Šios nuostatos svarba akivaizdi. Kaip mums nuo vaikystės sakoma, kad apgaudinėti negražu! Bet kodėl? Pradėsime nuo saviapgaulės. Pagalvokite, jeigu jūs einate tobulėjimo keliu, kas gali būti blogiau, kaip meluoti ir apgaudinėti patį save? Juk, kuo labiau mes būsime teisūs prieš save, tai padės pastebėti tas vidines problemas, kurios yra, tai reiškia ir dėti pastangas jų išsprendimui. Kai matai problemą, lengviau suprasti ir parinkti tą instrumentą, kuris padės ją išspręsti. Taip pat nuoširdus teisingumas prieš patį save padės būti maksimaliai reikliam pačiam sau, o tai reiškia gauti labiau apčiuopiamą rezultatą visumoje. Dėl to, jeigu žmogus sąžiningas prieš save, tai apie kokį melą prieš kitus gali eiti kalba?

Galimai, kas nors pasakys: ,,Yra gi šventas melas, pusiau tiesa‘‘. Pavyzdžiui, kai gydytojas ligoninėje nesako ligoniui, kad gyventi jam liko labai mažai. Išnagrinėkime šį atvejį. Pradėsime nuo to, kad daugumoje vedinių raštų Buda ir daug kitų išminčių iš praeities kartais sakė mokiniams tik kažkokią dalį tiesos. Svarbu suprasti, kodėl jie galėjo tai daryti. Reikalas tame, kad jų išsivystymo lygis leido jiems matyti visas savo žodžių karmines pasekmes mokiniams. Todėl jie galėjo tai sau leisti. Tiksliai žinodami, kad nepakenks jam. O kas mūsų laikais sugeba matyti karmines pasakytos pusiau tiesos ar švento melo pasekmes?

Todėl, kaip ten bebūtų, netgi ligonio ir gydytojo atveju, reikia sakyti tiesą, kokia žiauri ji bebūtų. Nes tiesa šiuo atveju – labiausiai teisingas variantas ir, greičiausiai, labiausiai naudingas žmogui. Nes būtent tiesos dėka žmogui atsiranda šansas padaryti minimaliai kažką realiai svarbaus šiame gyvenime, o  maksimaliai, atstatyti sveikatą pakeitus požiūrį į supantį pasaulį ir savo kūną.

Kompetentingi žmonės taip pat kalba apie apgaulės ir melo energetinį aspektą. Vadovaudamasis melagingais ketinimais, veiksmais ir kalbomis, žmogus formuoja realybę, kuri prieštarauja objektyviai tikrovei. Taip netiesa jis kurs aplinkui save tokią energiją, kuri po kažkiek laiko privers jį matyti aplinkinį pasaulį visai ne tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Dėl to žmogus nuolat klys ir apsigaudinės būtent tos energijos jėgos iliuzijoje, kuria jis save apsupo.

  1. Astėja – atsisakymas siekio užvaldyti tai, kas jums nepriklauso; nevogimas.

Kalbant apie energiją verta pasakyti, kad kiekvienas daiktas, kurį turi žmogus, yra daugiau ar mažiau prisigėręs jo energijos. Geru pavyzdžiu yra drabužiai, kurie turi sukaupę energiją žmogaus, kuris ją dėvėjo. Jeigu žmogus pavogė kažkieno daiktą, jis neužtarnautai prisiėmė dalį jo šeimininko gyvybinės energijos. Pagal energijos išsaugojimo dėsnį, ji turi būti papildyta. Tada tas, kuris pavogė, kentės, kad kompensuotų energijos balansą.

Svarbu suprasti, kad kentėjimas gali atsirasti kaip ir šiame, taip ir sekančiame gyvenime. Ir nebūtinai vienodai, ką tu pavogei – pavogs iš tavęs, viskas gali būti daug žiauriau. Juk karmos dėsnis absoliutus. Kompetentingi žmonės kalba, kad paprastai vagia žmonės, kurie turi daug nerealizuotos aistros ir veiksmo energijos (Radžaso). Jeigu šis žmogus gyvenime turėtų svarbią veiklą ,,iš širdies“, kuri leistų realizuoti šią energiją, tai vargu ar jis vagiliautų.

  1. Aparigraha – nekaupimas.

Jeigu kalbėti apie energiją, tai tam, kad tam tikras daiktas pas jus atsirastų, tai yra atsirastų mūsų materialiame pasaulyje, žmogus turi išeikvoti milžinišką kiekį gyvybinės energijos. Juk niekas šiaip sau nevyksta, viskam reikalinga energija. ,,Nemokamas sūris tik pelėkautuose“ – kaip teisingai mums byloja liaudies išmintis. Kad tam tikras daiktas atsirastų šalia mūsų, mes dirbame, uždirbdami pinigus jo įsigijimui. Kai uždirbame, perkame daiktą. Ir toliau eikvojame gyvybinę energiją, uždirbdami pinigus jau jo išlaikymui ir palaikymui. Priklausomai nuo to, kaip mes siekiame uždirbti pinigus vienam ar kitam daiktui, labai didelę dalį savo energijos mes nukreipiame, kad šis daiktas atsirastų, maitiname šį įvykį energetiškai. Kas tada lieka mums ir mūsų artimiesiems? Nekalbant jau apie energiją dvasiniam tobulėjimui? Tokiu būdu, kuo didesniu kiekiu daiktų mes save apsupam, tuo daugiau ir daugiau energijos iškeliaus tik tam, kad laikyti šiuos daiktus šalia savęs.

Žmonės, turintys techninį mąstymą žino mokslinį pagrindą šiam reiškiniui. Devyniasdešimtaisiais metais grupė fizikų sukūrė filmą ,,Kelionė į nano pasaulį“. Jame buvo parodytas įdomus tyrimas apie materijos sudėtį ir struktūrą. Mokslininkai padarė išvadą, kai jie galingo mikroskopo pagalba leidosi gilyn į materiją, tai padidinus nuo 10 iki 37 laipsnių pamatė, kad materija – tai ne kas kita, kaip šviesa, besisukanti ratu. Gaunasi, kad tie daiktai, kurie mus supa, sugeria tą šviesą, iš kurios mes esame sudaryti. Dėl to reikia atkreipti dėmesį, ką tu perki, kiek ir dėl ko. Kad kiekvienas pirkinys būtų maksimaliai racionalus. Aišku, prisimenant neprievartos principą, reikia atkreipti dėmesį iš kokių medžiagų pagamintas daiktas. Toks pats principas galioja visiems daiktams, kuriuos mes sukuriame savo rankomis, o tai reiškia, vėlgi, pripildome savo gyvybine energija.

Paminėsiu dar vieną svarbų aspektą jau reinkarnacijos požiūriu. Tie daiktai, kuriuos mes sukūrėme, liks šiame materialiame pasaulyje, ir tie, kas ir dėl ko jais naudosis, sąlygos, kokią energiją po mirties gaus žmogus, pagaminęs šį daiktą. Padarysiu išvadą Budos žodžiais: ,,Negalvokite, kad gerovė ateis iš išorės. Gerovė jūsų viduje ir priklauso tik nuo jūsų. Jūros gilumoje negimsta bangos, ten viskas ramu,  – neleiskite ir jūs į save išorinio pasaulio bangų, nesiekite nieko iš išorės – ir jūs turėsite gerovę“.

  1. Brahmačarija – susilaikymas, atsisakymas nuo pasidavimo savo aistroms, jausminiams, seksualiniams norams ir silpnybėms;

Ši nuostata turi labai plačią esmę. Pradedant nuo per didelių seksualinių pasitenkinimų, baigiant priklausomybe skonio pojūčiams. Dabar detaliau, kodėl praeities išminčiai stengėsi praktiškai visiškai atsisakyti lytinių santykių. Dėl to, kad maksimaliai sukaupti ir pakelti energiją, kad maksimaliai tarnauti visuomenės gerovei, naudojant sėklą tik giminės pratęsimui. Svarbu akcentuoti, kad orgazmas ir sėklos išsiveržimas tai absoliučiai skirtingi dalykai. Aišku, šiuolaikinėje socialinėje aplinkoje visos masinės informavimo priemonės ir, taip vadinamoji masinė kultūra, nuolat propaguoja ir į sąmonę instaliuoja maksimaliai įmanomą seksualinių norų patenkinimą. Dėl to labai sudėtinga atsisakyti to, kas į sąmonę dėjosi dešimtimis metų. Bet nėra nieko neįmanomo.

Seksualinės kontrolės būtinumas susijęs su tuo, kad tenkinant seksualines aistras, žmogus išlieja didelį kiekį gyvybinės energijos, siekdamas tokio trumpalaikio malonumo. O kai energijos nėra, kur ten galvoti apie tobulėjimą ir užsiiminėti dvasinėmis praktikomis. Tas liečia ir priklausomybę skonio pojūčiams. Manoma, kad kuo labiau žmogus priklausomas nuo skonio, tuo daugiau gyvybinės energijos jis išeikvoja gaudamas malonumą iš maisto. Todėl reikia siekti, kad maistas pirmiausiai būtų  maksimaliai paprastas ir naudingas, su labiau paprastu skoniu. Tai leis išsaugoti didesnį kiekį energijos labiau efektyviam gyvenimui ir vystymuisi.

Paprastai priklausomybės skoniui ir seksualiniams norams liudija apie energetinį Svadhistanos-čakros užterštumą. Šiuo atveju, be asanų praktikos, efektyvus metodas yra valančioji Šanka prakšalana technika. Ji leidžia išvalyti  organizmą nuo šlakų ne tik fiziniame lygmenyje, bet paveikti energijos lygyje, kurią geriau naudoti tarnavimui ir pagalbai žmonėms, negu skonio pojūčiams.

Nijama. Svarbiausios taisyklės

  1. Šauča reiškia sąmonės ir kūno švarą. turima omenyje žmogų supančios aplinkos švara, kūno ir drabužių švara, o taip pat sąmonės, minčių ir žmogaus vidinio pasaulio švara. Kitaip tariant, žmogus turi dėti pastangas, palaikant švarą, ramybę ir aiškumą trijuose lygmenyse – fiziniame, energetiniame ir dvasiniame.
  2. Tapasas. Nuolatinė atkakli treniruotė. Asketizmas ir savidisciplina.

Ši nuostata tampa aiški, jeigu išsiaiškinti dvi sąvokas: Tapasas ir Askezė. Tapasas – tai universali energija, kurią galima sukaupti. Tapasas yra kaip tam tikras skydas žmogui nuo nemalonumų, taip ir energija, kurios dėka jis gali šiame gyvenime realizuoti vienas ar kitas užduotis. Laikoma, kad dėl sukaupto tapaso žmogus gali persikūnyti į labiau tobulą pasaulį, nes tam jis turi potencialą. T.y. tapasas, jeigu išsireikšti šiuolaikiniais terminais, kaip ypatinga konvertuojama valiuta visuose pasauliuose. Vienok priklausomai nuo gyvenimo motyvacijos ir tikslų, kuriuos žmogus išsikelia, kaip taisyklė tai materialūs tikslai, jo tapasas gali persikelti į materialius daiktus.

Kad suprasti tapaso sukaupimo atlikimo ir efektyvaus naudojimo svarbą, reikia išsiaiškinti visatos įstatymus (dėsnius). Laikoma, vieninteliu daiktu, kurį mes galime pasiimti su savimi išeinant į kitą pasaulį, tai sukaupto tapaso bagažas, kaip priemonė tolimesniam dvasiniam tobulėjimui. Materialūs daiktai liks šiame pasaulyje. Todėl, jeigu žmogus šiame gyvenime išeikvojo visą tapasą materialumui, tai kur gauti energijos vystymuisi?

Kaip sakė šlovingasis Milarepa: ,,Galutinis žvilgsnis (tikslas/siekis) – tai stebėti nuosavą protą. Jeigu tu ieškai žiūrėdamas anapus proto ribų, esi panašus į tą, kuris ieško gausos, jau būdamas turtingas“.
Jeigu mes suvoktume, kad materialiame turte nėra laimės, kad tai tik iliuzija arba tamsa (aptemimas) – galima pataisyti padėtį. Tam  ir skirtos askezės. Šis terminas turi daug reikšmių, bet pagrindinės supratimui tai ,,kentėjimas“, savęs ribojimas, ,,savidisciplina“. Būtent askezė padeda sukaupti tapasą.

Askezės pavyzdys – tai diskomfortas, kurį patiria žmonės užsiiminėdami joga ant kilimėlio. Būtent nemalonių pojūčių nugalėjimas, tai yra valia ir atkaklus darbas su savimi leidžia sukaupti energiją, įveikus sukaustymą sąnariuose. Aišku toks principas pjaunasi su daugeliu šiuolaikinių malonumų iš gyvenimo koncepcijų, kurios iš esmės priverčia žmogų išlieti savo gyvybinę energiją, absoliučiai ne ten, kur reikia pirmiausiai pačiam žmogui. Svarbu žinoti, kad sukaustymai kūne – tai tik dalinai fizinės priežastys. Taip pat tai labai susiję su sąmonės veikla. Egzistuoja taisyklė: ,,energijos pasikeitimas kūne, keičia sąmonės veiklą, o sąmonės veikla įtakoja energijos kaupimąsi kūne“.

  1. Santoša – pasitenkinimas. Pasitenkinimas tuo, ką turi šiuo momentu.

Ši nuostata susijusi su nekaupimo nuostata. Su tuo, kad kokių nors materialių daiktų atsiradimui ir jų laikymui šalia savęs žmogus eikvos labai didžiulį energijos kiekį. Ir jis paprasčiausiai neturės energijos užsiiminėti dar kažkuo. Svarbiausia – kad šis daiktas atliktų savo funkcijas.

Taip pat noriu pridurti labai svarbų pasaulėžiūros momentą, kuris susijęs su protu, o tiksliau su vartotojiškomis koncepcijomis, kurios įdėtos į šiuolaikinio žmogaus sąmonę. Pagal jas žmogus visada galvoja, kad jį įžeidė, kad iš gyvenimo reikia viską imti pačiam ir nelaukti dangiškosios manos.  Bet tai ne taip 😊 Pažiūrėkite į Gamtą, kur kiekvienai būtybei, gyvūnui ar vabzdžiui Gamtos užtikrintos visos sąlygos pilnaverčiam gyvenimui: maistas, vanduo, temperatūra ir oro drėgmė, saulės šviesa, dauginimosi galimybė ir t.t. O argi žmogus ne Gamtos dalis? Argi jam taip pat, kaip visiems neduota viskas, kas būtina pilnavertei evoliucijai? Galimai, mes paprasčiausiai negyvename darnoje su objektyviais Gamtos dėsniais, dėl to ir kenčiame, nepavargstant bandydami sugalvoti gausos pasiekimo teorijas, dėdami vis daugiau ir daugiau jėgų materialinei gerovei. Pagalvokite apie tai.

  1. Svadhjaja – Savišvieta.

Jeigu paieškoti interneto platybėse, galima rasti tokį šio principo apibūdinimą: ,,Žmogus turi skaityti ir suvokti dvasingų žmonių parašytų didžiųjų knygų ir raštų tikslą“. Daug skaityti be reikiamo supratimo nereiškia sekti Svadhjaja principu. Šis principas svarbus tuo, kad užmezga kontaktą su didingais žmonėmis ir įkvepia mus tęsti pastangas savęs pažinimo kelyje.

Norėtųsi pridurti keletą aspektų šio punkto svarbos supratimui. Kadangi mūsų pasaulis dualus, reikia suprasti, kad jame nėra įmanoma išlikti viename proceso lygyje. Mūsų pasaulyje arba tu judi į priekį, arba atgal. Ir čia dauguma kažkuo painioja stabilumo procesą lyg su judėjimu atgal. Savišvieta taip pat svarbi savęs pažinimo atžvilgiu, savo vidinio pasaulio, aplinkinio pasaulio pažinime per save, tikrinant perskaitytus dalykus savo patyrimu praktikuojant. Talpinant savyje adekvačias žinias, keičiasi žmogaus požiūris į pasaulį, į žmones, į motyvaciją, gyvenimo tikslai tampa labiau altruistiški, atsiranda daugiau atjautos visoms būtybėms. Todėl, taip svarbu nuolat dėti pastangas savišvietai, jeigu žmogus nori suteikti daugiau gėrio sau ir aplinkiniam pasauliui.

Kas tai yra adekvačios žinios? Tai, pirmiausia tie raštai, kurie pasiekė mus praeities Mokytojų dėka. Tai Puranos, Sutros, Džataki, Vedos. Tokie raštai, kaip Mahabharata ir Ramayana. Visa tai turi labai daug tiesų pasaulio sandaros požiūriu, o taip pat kultūros išmintis, kuri pasiekė aukštą ir harmoningą išsivystymo lygį ir, kurią pritaikant, mes galime greičiau tobulėti. Svarbus aspektas tame, kad, išsirinkus tam tikrą kryptį, pasistenkite maksimaliai išmokti ir išsiaiškinti joje, kad išvengti painiavos, skaitant skirtingų tradicijų literatūrą. Žinių gavimo adekvatumui labai svarbu ne paprastai kaupti daug informacijos, kaip bibliotekoje su dideliu kiekiu knygų, o gauti asmeninę patirtį. Tada tai iš tikrųjų bus išmintis, kuri sugeba suteikti gėrį, o ne teorinė, nesąmoningai priimta kaip tiesa… Įdomi mintis šiuo klausimu: ,,Žinios tai ne teorija – tai yra tai, kas keičia gyvenimą“.

Kas liečia energiją, tai egzistuoja koncentracijos dėsnis. Šis dėsnis labai paprastas. Mes gauname energiją iš ten, į ką koncentruojamės. Šioje pozicijoje labai svarbu išrinkti tai, ką jūs mokysitės, skaitysite ir žiūrėsite. Jeigu jūs koncentruositės į žmogų, kurį supa nemokšiškumo ir aistros energija  – tokią energiją jūs ir gausite. Kai jį supa gerovės energija, tai dalį gerovės energijos gausite ir jūs. Vedų raštai, parašyti praeities išminčių ir mokytojų, turi savyje maksimaliai sąmoningą (ir sveiką) ir adekvačią energiją ir, koncentruojantis į juos, jūs susiliesite, rezonuosite su šia energija. Tai labai padės tobulėjimo kelyje.

  1. Išvara Pranidhana – Nuopelnų paskyrimas Aukščiausiajam.

Šį principą verta suprasti kaip savo kilnių poelgių  ir nuopelnų skyrimą gėriui. Kuo didesnis altruizmas santykyje su pasauliu aplamai, atidavimas visko, ką geriausia turi savyje, kas yra vertingiausia iš tavo patirties ir žinių. Žinių, kurios padės tobulėti ir vystytis kitiems. Svarbu, kad tai būtų maksimaliai nuoširdu, be jokių savanaudiškų motyvacijų, kaip fiziniame lygmenyje (uždirbti iš to), taip ir mentaliniame, patenkinti savo ego ir garbės (šlovės) troškimą. Toks principas yra priešingybė principui ,,viskas sau mylimiausiam“. Todėl įmanoma, kad žmonės tvirtai sėdintys ant materialių pasaulio suvokimo pagrindų, to nesupras.

Ir tai dar ne viskas, kodėl ši nuostata svarbi. Kaip tvirtina kompetentingi žmonės ir buvo patikrinta asmenine patirtimi, egzistuoja ,,laiptų principas“. Jeigu tu išsiaiškinai kažką ir perteiksi tai kitiems, padėsi suvokti jiems šią informaciją, tai bus tavo pamatas-laiptelis, ant kurio atsistojęs galėsi eiti toliau, pažinęs dar aukštesnes tiesas. Taip pat tai patvirtinama sena kazokų patarle: ,, Ką atidavei – tai tavo, ką pasilikai – tas pradingo“. Galbūt, ji atrodo sunkiai suprantama, todėl pateiksiu išmintingą arabų išminčiaus Ibn al Farido posakį, kuris leidžia aiškiai suprasti, kad absoliučia prasme, mano ,,aš“ ir kitas žmogus, ,,ašׅ“ ir Aukščiausiasis – tai vienas ir tas pats:

O, pagaliau man duota pasiekti:
Pranašauti ir girdėti – vieną.
Prieš save lenkiausi maldoje,
Įsiklausydavau be žodžių pats savęs.

Iš to tampa aišku, kad tobulėjant pačiam ir padedant tobulėti kitiems iš esmės padedi pats sau.

Apibendrinus, kas parašyta, tai išreiškia jogos esmę, kuri ne tame, kad užkelti koją už galvos ir šauniai fotografuotis socialiniuose tinkluose. Jogos esmė – tarnystė ir praktika skirta visų gyvų būtybių gerovei, o galutinai ir sau pačiam.

Aišku, perskaityti ir suprasti Jamos/Nijamos principus tai viena, o štai pritaikyti juos savo gyvenime ir praktikuoti – žymiai sudėtingesnė užduotis. Todėl ji tokia svarbi ir sudėtinga, juk duoda žmogui neišmatuojamai daugiau. Pabaigai, kad būti įkvėptiems ir tęsti tobulėti (vystytis) arba žengti tobulėjimo keliu, prisiminkime didžiojo ir garbingo Milarepos, pasiekusio nušvitimą per vieną gyvenimą, žodžius: ,,Kiekvienas žmogus gali atkakliai pasiekti to pačio“.

Jeigu išreikšti viską, kas aukščiau parašyta vienu sakiniu, tai būtų: ,,Šventai šlovinkite (чтите) Dievus ir Protėvius, Gyvenkite pagal Sąžinę darnoje su Gamta!“

Sėkmės Visiems dvasinio tobulėjimo Kelyje!

Om!

Vaizdo įrašas. Joga suaugusiai. Jama ir Nijama. Andrejus Verba (rusų kalba)

Straipsnio autorius Oleg Vasiljev.

Straipsnį išvertė Asta Laurinaitienė.

Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru

Originalus straipsnis rusų kalba