Hatha Joga. Jogos pagrindai.

Pakeisk save ir pasaulis aplinkui pasikeis

Nemokama 10 dienų programa

Meditacijos technikos. Kokią išsirinkti?

Sveikas gyvenimo būdas. Nuo ko pradėti?

Kodėl žmonės tampa vegetarais?

Jogos filosofija

Jogos mokytojų kursai 2021 metais

Askezė – dvasinio tobulėjimo įrankis

Asketizmas — tai dvasinio tobulėjimo priemonė. Norint teisingai ja naudotis svarbu suprasti, kaip ji veikia, kokias askezes, kaip ir kada praktikuoti, kad gauti teigiamą rezultatą. Atlikinėti askezes aš  pradėjau dar iki jogos praktikos, bet nesupratau, kuo būtent aš naudojuosi ir ką man tai duoda. Tapusi jogos mokytoja ir pažvelgusi į askezę kitu kampu, aš supratau, kad mano askezės greičiausiai man kenkė ir nebuvo dvasinio augimo priemonėmis. Šiame straipsnyje pabandysiu išsiaiškinti šį klausimą ir išskirti sąmoningo ir atsakingo darbo su askezėmis momentus, nes kaip ir už bet kurį šiame gyvenime atliekamą veiksmą, taip ir už askezių atlikimą ir mūsų santykį su jomis, mes taip pat esame atsakingi.

Kas tai yra askezė?

Askezė — tai savanoriškas diskomforto priėmimas (fizinio, psichologinio, ar bet kurio kito), o taip pat tam tikros pastangos, kurias mes tam skiriame. Svarbų akcentų teikiu žodžiams „savanoriškas“ ir „priėmimas“. Mes nejaučiame kančios ir nepuoselėjame vilties, kad tai „bus užskaityta“. Juo labiau, mes ramiai ir nuolankiai tai priimame.  

Kokios būna askezės?

Askezės būna įvairios. Jogai ir budistai išskiria 3 tipus: kūno askezės, kalbos askezės ir proto askezės.

Kūno askezės:

– mityba, skatinanti dvasinį augimą (satvinė, be žudymo energijos ir neturinti toksinių medžiagų),
– saikingi fiziniai krūviai,
– piligrimystė,
– buvimas energetiškai švariose vietose,
– kūno ir drabužių švara,
– paprastumas,
– nesmurtavimas (taip pat gali būti kalbos ir proto askeze), aistrų kontrolė ir kt.

Atliekant kūno askezes svarbu suprasti, kad tikslas nėra tame, kad pakenkti kūnui ir nukentėti, o kad askezės pagalba išmokti kontroliuoti savo norus ir jausmus. Fanatizmas ir mazochizmas yra netinkamos priemonės, juo labiau, kad savęs žalojimas neturi nieko bendro su askeze. Galima būtų paprieštarauti ir prisiminti begalę pavyzdžių iš jogų gyvenimo aprašymų, kurie su savo kūnu, mūsų požiūriu, darė mazochizmo praktikas. Aš tai aiškinu skirtingais dvasinio išsivystymo lygiais, kas mums atrodo kaip askezė, jiems — įprasta būsena, nes veiksmingesniam nepatogumui jiems reikia dar kažko aštresnio.

Kalbos askezės:

– sakyti tiesą — satja (tiesa),
– nekritikuoti,
– nevertinti,
– nepiktžodžiauti,
– nekalbėti apie žmogų negerų dalykų, jam negirdint,
– nepertraukinėti,
– nerėkti,
– „neprievartauti“ pasakojimu tų, kurie nenori klausytis arba nėra pasirengę išgirsti tai, kas sakoma,
– vengti ginčų,
– neįtikinėti kitų dėl nieko ir nesistengti „pertempti“ į savo tikėjimą, jogos studiją ir t.t.

Proto askezės:

– jausmų ir emocijų kontrolė,
– šventų Raštų skaitymas ir apmąstymai,
– džnana joga,
– savianalizė,
– jausmų pažabojimas,
– puikybės slopinimas,
– atgaila,
– pagarbus elgesys su visais žmonėmis.

Noriu pasidalinti savo patirtimi. Kūno askezės man atrodo gana paprastos ir nėra tokios sunkios kaip proto ar kalbos askezės. Badavimą, fizinius pratimus, ankstyvą kėlimąsi ir kitus su kūnu susijusius apribojimus aš ištveriu pakankamai lengvai ir juos praktikuoju dažnai. Anksčiau netgi nesusimąstydavau apie proto ir kalbos askezių egzistavimą.

Astrologijoje manoma, kad moterims įtaką daro Mėnulis, o vyrams Saulė. Mėnulio energija atsakinga už emocionalumą, psichinę žmogaus jėgą, Saulė tai aktyvi veiksmo energija fiziniame lygmenyje, tai aistra ir veikla. Todėl moterims patariama daugiau atlikinėti būtent — proto ir kalbos askezes, tuo tarpu vyrams — kūno, tai padidina jų Saulės energijos jėgą. Ir iš tikrųjų atlikinėdama vyriškas askezes aš jaučiu savyje įtampą ir dirglumą, nežiūrint į tai, kad pačios askezės pavyksta gana lengvai.

Askezės gali būti priverstinės ir savanoriškos. Nors tai ne visai teisinga. Tai, ką galima pavadinti priverstine askeze — karmos „atidirbimas“ ir tai nėra askezė. Priverstinis diskomfortas ir patiriamas skausmas primena apie kančių šiame pasaulyje neišvengiamumą ir darbo su savimi būtinybę, savanoriškos askezės padeda „atidirbti“ ar sumažinti ateities skolas. Įdomu tai, kad ne visos savanoriškos teiks teigiamus pokyčius. Askezes pageidautina atlikinėti tas, kurios nurodytos (arba tas, kurios nusako iš tiesų gerą rezultatą aplinkai).

Kaip pavyzdį pateiksiu Mahabharatos herojaus, Dhritaraštros,  žmonos — Gandhari, istoriją.  

Carienė buvo labai pamaldi ir kukli, kaip ir priklauso moteriai, bet žiauri askezė, kuriai ji save pasmerkė, buvo netinkama. Moteris turėtų gauti tėvo arba vyro patarimą ir leidimą, nes jie ją saugo ir ji naudojasi jų veiklos vaisiais. Gandhari pačių kilniausių užuojautos tikslų vedama ir norėdama suprasti aklą nuo prigimties savo vyrą, pasmerkė save savanoriškam aklumui. Vyras tai priėmė kaip pajuoką. Išminčiai taip pat nepritarė šiam poelgiui, nes šventraščiuose jis nebuvo aprašytas ir iki šiol nebuvo naudojamas, bet turint galvoje kilnius motyvus dinastijos Guru, nors ir prieš vyro valią, leido atlikti askezę. Karminiai ryšiai yra sunkiai suprantami. Tiksliai pasakyti, kokią reikšmę turėjo ši askezė, sunku. Bet laimės šiame įsikūnijame Gandhari neturėjo — 100 jos sūnų gimė su demoniškais polinkiais, jos vyro nė akimirkai nepalikdavo ir jo protą temdydavo valdžios troškimas, suteikdamas daug kančių jo žmonai ir pavaldiniams. O brolis Šakunis buvo laikomas pagrindiniu Kurukšetros mūšio iniciatoriumi. Aišku, šių įvykių priežastimi nebuvo vien askezė, bet šioje iki galo nesuprantamų įvykių virtinėje viskas turi prasmę.

 Bet kuriuo atveju askezė — rimtas reikalas, reikalaujantis aiškaus jos tikslo supratimo ir teisingo atlikimo. Geriau vadovautis nurodytomis, bent jau iki to laiko, kol asmeninės praktikos ir dvasinio augimo lygis leis pažvelgti giliau ir suprasti veiksmo ir pasekmės santykį.

Kaip ir bet kuris kitas poelgis, askezė gali būti atliekama skirtingose gunose — aistroje (radžasas), neišmanyme, tamsume (tamasas) arba harmonijoje, žinojime (satva). Pirmiausia tai priklauso nuo askezės tikslo. Askezės atliekamos, turint tikslą tobulėti dvasiškai — tai askezė harmonijoje, turint tikslą gauti materialių gėrybių — aistroje, ir askezės turint tikslą gauti energijos kitų prakeikimui  — tai jau neišmanymas. Reikia skirti, kurias askezes atliekame savo labui, o kurias kitų. Tai visiškai skirtingos kategorijos, bet jų atlikimo seka turėtų būti tokia  — iš pradžių vidine ugnimi apvalome save, tuomet veikiame kitų labui.

Kokią naudą teikia askezės?

1. Panaikinama karma („Padarę didžiulę nuodėmę ir kiti, kurie elgiasi netinkamai, iš nuodėmės išsilaisvina gerai atliktu asketišku žygdarbiu“ Manusmriti įstatymas, XI 240).

2. Sukauptos subtiliosios šakti (arba tapasas) energijos dėka transformuojama „grubioji“ poelgių energija, o tai padidina mūsų gyvybinę energiją ir potencialą.

3. Gaunamas materialus ar dvasinis gerbūvis — sėkminga santuoka, dievų palaiminimas, pinigai, siddhi (nežemiškos galios), didybė, valdžia, pagarba ir dar daug visko.

Pagal karmos dėsnį visi įvykiai pasaulyje, tarp to, ką mes gauname ir ką atiduodame, yra subalansuoti labai paprastai. Šis mechanizmas yra žinomas kaip trečiasis Niutono dėsnis: „Veiksmas visada lygus atoveiksmiui, kitaip tariant, dviejų kūnų tarpusavio sąveika yra vienoda ir nukreipta į skirtingas puses“. Ir jeigu mes išgyvename askezes, tai pagal karmos mechanizmą, šis kentėjimas turi būti kompensuojamas kažkokiu „laimės“ kiekiu, dažniausiai norų išsipildymu (pasveikti, ištekėti, gauti daug pinigų ir t.t.). „Apdovanojimas“ labai priklauso nuo paties asketo.

Askezės tikslas

Tikslas turi būti tikslus ir aiškus. Kitaip lengva „užkibti ant ego meškerės“ ir daryti askezes dėl pačių askezių, tuo pačiu auginant savojo Aš jausmą, paraleliai „šviečiant“ visus iš eilės ir stebint savo ir atliekamų veiksmų svarbumo jausmo skrydį, prisirišant prie rezultato, tokiu būdu dar stipriau „suspaudžiant karmos rankas ant savo kaklo“.

Matyti ir suprasti tikslą labai svarbu. Mums nežinoma, kodėl Indijos jogai ilgai marina save badu, šalčiu ir dar Dievas žino kuo. Tai kitas lygmuo. Ir nėra prasmės praktikuoti tai ego vardan. Pavyzdžiui, mes nusprendžiame atlikti askezę ir 10 dienų nesiprausti. Tai rimta askezė, bet koks jos tikslas? Ar tai padidina sąmoningumą? Kaip pavyzdį pateiksiu tokią pritčą:

Mirė žmogus ir pateko į Dievo teismą ir klausia Dievo:
— Dieve, kokia bus mano dalia? Ar užsitarnavau aš dangaus karalystę? Aš juk kentėjau! — su pasididžiavimu pareiškė žmogus.
— O nuo kada čia, — nustebo Dievas, — kančios tapo nuopelnu?
— Aš dėvėjau marškinius, pasiūtus iš šiurkštaus audinio, — įkyriai raukėsi žmogus. — Valgiau sėlenas ir sausus žirnius, nieko negėriau išskyrus vandenį, nesiliečiau prie moterų. Aš sekinau savo kūną pasninku ir maldomis…
— Na ir kas? — pasakė Dievas. — Aš suprantu, kad tu kentėjai — bet dėl ko tu kentėjai?
— Tavo garbei, — daug negalvodamas atsakė žmogus.
— Gerutė gi ta mano garbė taip išeina! — liūdnai šyptelėjo Viešpats. — Aš, reiškia žmones marinu badu, verčiu dėvėti visokius skarmalus ir atimu meilės džiaugsmus?
Stojo tyla… Dievas vis taip pat mąstančiu žvilgsniu  stebėjo žmogų.
— Tai kaip bus su mano dalia? — priminė apie save žmogus.
— Kentėjai, sakai, — tyliai ištarė Dievas.— Kaip tau paaiškinti, kad suprastum… Štai, pavyzdžiui, stalius, kuris buvo prieš tave. Jis visą gyvenimą statė žmonėms namus, per karštį ir per šaltį, ir badaudavo kartais, ir pirštus dažnai susižeisdavo, dėl to ir kentėjo. Bet jis vis gi statė namus. O po to gaudavo savo sąžiningai uždirbtą algą. O tu, taip išeina, visą gyvenimą tik tą ir darei, kad trankei sau plaktuku per pirštus.
Dievas akimirkai nutilo…
— O kur gi namas? Namas kur, Aš klausiu?!

Kaip atlikinėti askezes?

Krišna Bhagavat-Gitoje sako: „Ką tu bedarytum, ką tu bevalgytum, ką tik beaukotum ar dovanotum, kokį žygdarbį beatliktum, o Kunti, — visa tai atlik kaip paaukojimą Man!“ (BG 9.27). „Žinok, kad atliekantys ne šventraščiuose nusakomus žiaurius asketiškus poelgius dėl savimeilės ir išdidumo, veikiami lytinio įsitraukimo aistros, prisirišimų ir prievartos, neprotingi, griaunantys jų elementai, iš kurių sudaryti jų kūnai, o taip pat Manęs, esančio jų kūnų viduje – žinok, kad jų sprendimai demoniški! (BG 17.6)”.



Pats didžiausias pavojus, tykantis bet kurio asketo, atliekančio askezes ir gaunačio šakti energiją ir tapasą, yra per kraštus besiliejanti puikybė. Dėl atliekamų askezių pagarba praktikui sociume automatiškai padidėja ir žmogaus ego pradeda „džiaugsmingai trinti rankutėmis“. Be tikėjimo ir be Dievo viduje askezės pavirsta budeliu. Visus askezių rezultatus reikėtų pasiūlyti Dievui ir atlikinėti jas visų gyvų būtybių labui (netgi atliekant savęs apvalymo ir dvasinio augimo askezes būtina suprasti, kad tolimoje perspektyvoje tai turėtų atnešti naudą visiems).

Todėl labai svarbu neaptarinėti askezės su kitais, nesigirti, nedemonstruoti, o geriausiai iš viso apie tai nekalbėti su niekuo, išskyrus Mokytoją, jeigu toks yra. Kaip pavyzdys šiam teiginiui yra nuostabi pritča:

Budos Šakjamunio laikais gyveno vienas turtingas caras, norėjęs gausiai apdovanoti Budą ir šimtus jį lydinčių vienuolių. Jis pakvietė juos visus į ypatingą šventę, kuri vyko jo sode. Daug savaičių iš eilės caras visus susirinkusius gausiai apdovanodavo skaniausiu maistu, drabužiais ir pinigais. Pagal to meto tradiciją po atlikto kilnaus poelgio gautas nuopelnas buvo kažkam pašvenčiamas, o žmogus gaudavo apdovanojimą už gerą darbą. Kai grandiozinės iškilmės ėjo į pabaigą, caras paprašė kelių paskutinių savaičių nuopelnus pašvęsti jam. Buda sutiko išpildyti jo prašymą, bet prieš tai uždavė labai neįprastą klausimą: „Ar aš turėčiau už visus tavo materialius paaukojimus ir dovanas pašvęsti nuopelnus tavo naudai, ar to žmogaus naudai, kuris iš tikrųjų tai užsitarnavo?“

Caras buvo išmuštas iš vėžių. Jis galvojo, kad pats didžiausias nuopelnas priklauso jam, juk jis organizavo šventę ir buvo toks dosnus su visais, bet atsakė: „Suprantama, tu turi pašvęsti nuopelną tam, kuris jo nusipelnė“.

Tada Buda nuopelnus pašventė senei elgetai, sėdėjusiai prie sodo vartų. Susirinkusieji buvo priblokšti. Budos palydovas Ananda paklausė jo: „Kodėl tu pašventei šio pokylio nuopelnus elgetai, kuri visiškai nieko nepadarė, o ne carui, kuris už viską užmokėjo?“ Buda atsakė: „Pinigus išleido caras, o elgeta neturi nė rupijos, bet ji džiaugėsi, kad vyksta tokie gausūs paaukojimai. Nors pati ji nieko nedavė, ji nejautė išdidumo. Caras buvo dosnus, bet savimi patenkintas, žavėdamasis savais gerais poelgiais. Senės nuopelnas pasirodė didesnis už caro, nes ji buvo nuoširdi ir kukli“.

Ruošiantis atlikti askezę, būtina iš anksto suplanuoti askezės trukmę ir sekti planu. Jeigu atsiranda pagunda tęsti ilgiau — galimai ego sustiprėjo; jeigu atvirkščiai atsirado noras greičiau ją baigti tai rodo, kad valios jėga silpna arba trukdo išorinės jėgos. Fanatizmas, kaip ir pataikavimas silpnybėms — netinkamos askezės ženklas. Šventraščiuose nurodoma, kad askezės turi tam tikrą pradžios ir pabaigos laiką.  Pavyzdžiui, Indijos gyventojos pasninkauja per Navaratrį — tai 9 dienos ir 9 naktys apribojimų. Šios dienos nustatomos pagal pavasario ir rudens lygiadienį (yra ir vasaros ir žiemos Navaratris, bet juos mažiau švenčia). Pasninkaujantį pasninko ar kitų askezių metu taip pat gali veikti planeta atsakinga už konkrečią savaitės dieną. Pavyzdžiui, ekadašis būna 11-tą mėnulio parą, o jo pabaiga aiškiai apibrėžta. Pravoslavų pasninkai taip pat turi laiko rėmus ir kitas sąlygas. Laiko faktorius svarbus kaip trukmės atžvilgiu, taip ir askezės pradžios ir pabaigos atžvilgiu. Aš supratau, kad galima vadovautis jau egzistuojančiais askezių aprašymais ir neišradinėti dviračio.

 „Pasninkas teikia naudą tiems, kurie protingai jį atlieka ir kenkia neišmintingai jį pradedantiems. Todėl besirūpinantys pasninko nauda, turi saugotis jo žalos, tai yra puikybės. (Šventasis Markas Asketas)

Askezių atlikimo „taisyklės“, kurias aš pritaikau sau

Pirmiausia reguliarumas (satvos požymis). Kaip ir bet kuris kitas sadhanos aspektas, askezė turi būti reguliari, jeigu nėra numatytas konkretus jos atlikimo laikas.

Labai svarbu askezės rezultatus paskirti Dievui ir iš pat pradžių daryti tai Dievui, kitaip tariant, neprisirišti prie jos „vaisių“. Verta būti dėkingu tiesiog už galimybę atlikti askezę, tarnauti žmonėms ir eiti savęs tobulinimo keliu.

Pabaigoje norėtųsi pasakyti, kad geriausia askezė — sekti savo Dharma ir tobulinti tarpusavio ryšius su Dievu, kiekvieną veiksmą atlikti nesavanaudiškai ir nuopelnus pašvęsti Aukščiausiąjam. Tuomet karminiai mazgeliai palaipsniui mažės ir gyvenimas bus pašvęstas teisingom askezėm. Štai kas sakoma Manusmriti įstatyme apie Dharmą: „Asketizmas Brahmanui — šventų žinių įgijimas, asketizmas kšatrijui —  tautos apsauga, asketizmas vaišu — ūkinė veikla, asketizmas šudrai — tarnystė (XI 236).

Tegul visos gyvos būtybės būna laimingos!

Askezė ir jos rezultatai. Vladimir Vasiljev (rusų kalba)

Straipsnį išvertė Asta Laurinaitienė.

Straipsnis išverstas iš tinklapio oum.ru

Originalus straipsnis rusų kalba